Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » 2017 » Parodoje senoji knyga - nešanti Dievo žodį

Parodoje senoji knyga - nešanti Dievo žodį

Kun. kan. Andriejus Sabaliauskas

Žemaičių vyskupystės 600 metų jubiliejiniams metams einant į pabaigą pristatyta senoji knyga, bylojanti apie tikinčiųjų ir religinės knygos santykį. Dauguma XIX a. gyventojų, atrodo, kiekvieną dieną pradėdavo ir pabaigdavo su knyga rankose. Populiariausios jų vadintos kantičkomis.
Karolinos Praniauskaitės bibliotekos III a. stiklinėje vitrinoje eksponuojama 17 senųjų spaudinių. Tiek jų buvo galima sutalpinti šioje ekspozicinėje erdvėje. Kun. kan. Andriejaus Sabaliausko sumanymas daugialypis. Ne taip seniai atnaujintos bibliotekos erdvių sakralizavimas, žemaitiško kultūros paveldo objektų pristatymas, šalia esančių dviejų institucijų bendradarbiavimo lauko stiprinimas - galima sakyti yra šio sumanymo esmė.

Kanauninko asmeninio rinkinio spaudiniams pristatyti puikiai tiko pavadinimas “Dievo žodis lietuvių kalba”. Svarbiausiu parodos leidiniu laikytinas – Žemaičių vyskupo Juzefo Arnulfo Giedraičio 1816 m. Vilniuje leistas pirmasis Biblijos - Naujojo Testamento - vertimas į lietuvių kalbą. Biblijos leidimų istorijoje svarbus Žemaičių kapitulos kanauninko, arkivyskupo dr. Juozapo Skvirecko viso Šventojo Rašto 6 tomuose (1911-1937 m. ) vertimas, kur lietuviškas tekstas išspausdintas lygiagrečiai su lotyniškuoju Vulgatos tekstu. Parodoje - du šio daugiatomio leidinio - Naujojo Testamento tomai (1913; 1911) bei vienas tomas pakartotinio, 1949 m., leidimo, skirto paties J. J. Skvirecko 50 metų kunigystės ir 50 metų vyskupystės jubiliejams paminėti. Biblijų lentynoje – „Biblia sacra vulgata“, „Novum Testamentum graece et latine“, skirti Telšių kunigų seminarijos dėstytojams, studentams.
Parodoje - keletas XIX a. ir vėlesnių metų Kantičkų arba giesmynų, maldų knygelių, dalis jų jau be titulinių lapų, be pradžios ir pabaigos. Apie vieną jų galime pasakyti tiek, kad tai XIX a. maldų, litanijų, giesmių, psalmių rinkinys žemaičių tarmės pagrindu, įrištas privačiai, kasdieniam naudojimui. Neidentifikuota ir maldų knygelė, dūnininkų tarme, su giesmėmis ir litanijomis. Prakalboje skaitome, kad rūpintasi „...kugeriausiai parveizėti...“. Palyginus su skaitmenine kopija pagal turinį ir apimtį pavyko nustatyti, kad vienas eksponuojamų leidinių galėtų būti „Giesmių knyga, arba Kantičkos“, naujai peržiūrėtos, pataisytos ir papildytos L. Siriečio 1907 m. Joje įtrauktos A. Baranausko giemės (Artojų giesmės šventos, p. 695 – 712, šiame leidinyje - p.696-711). Matyt remtasi Motiejaus Valančiaus redaguotu ir 1860 m. išspausdintu leidiniu „Kantyčkas arba Kninga giesmių“. M. Valančiaus kantičkos sulaukė 27 leidimų ir ėjo iki 1930 m.
Pagaliau įdomus ir gerai išsilaikęs kun. Kazimiero Ambrozaičio leidinys. 1924 m. grįžęs iš Amerikos į Lietuvą jis siekia išleisti savo „Giesmių lobyną“, tačiau negauna bažnytinio aprobato, nes giesmės parašytos savotiška kalba ir nepaprasta rašyba. Šiaip taip, sumokėjus spaustuvei didelius pinigus giesmynas išleidžiamas. Jo pavadinimas „Grinaj musishkaj parashytu gismiu lobynas = (Thesaurus Lietuvanorum Hymnorum) : gysmes su natums i senovishkuju vyta atstatytas ir naujums papilditas su didelejs prydais gale...“ Tai beveik 800 puslapų leidinys, rašytas pietų žemaičių dūnininkų tarme. Rašoma, kad šis leidinys kunigą nuvylė. Galėtume paklausti – kodėl? 1996–2003 m. vasaros lauko ekspedicijų medžiaga (2005) rodo, kad Kražių parapijoje ir gretimose apylinkėse šv. Mykolui skirta giesmė yra giedama iš kunigo Kazimiero Ambrozaičio parengto giesmyno... Čia šv. Mykolui skirtos giesmės paskutiniame posme sakoma: Kada jau reiks mums * pri teismo stoti, Pri Kristaus teikis * už mus užstoti – Tad užtark už musu * visas silpnybias, Kad priimti teijktus * i dangaus linksmybias (p. 317). Iš tiesų, ši spaudinių paroda įdomi ir kalbiniu požiūriu. Žinome, kad XVIII a. pabaigos knygose pradėta vartoti žemaičių tarmė XIX a. leidiniuose įsigalėjo galutinai. Tačiau žemaičiai ir šiandien mieliau gieda iš žemaitiškų giesmynų. Giesmynus kaimo žmonės labai pagarbiai saugojo, perduodavo iš kartos į kartą. Iki pat XX a. pabaigos „Kantičkos“ buvo ne tik reikšmingas lietuvių literatūros paminklas. Kantičkinių giesmių poetika išsiskiria nepaprastu jausmingumu, iliustratyvumu, giesmės – ilgos, spalvingai vaizduojančios epizodus iš šventųjų gyvenimo, Kristaus kančios, Kalėdų džiaugsmo. Pasiremdama šiais Vilijos Dačinskienės pastebėjimais apie Kantičkų reikšmę mūsų tautinei savasčiai, kviesčiau žemiečius padovanoti šių kultūrinio paveldo leidinių mūsų bibliotekai.
Parodoje seniausias eksponuojamas leidinys yra išleistas Tytuvėnų vienuolių „Kalwaria arba Kieley kriziaus su isz rozijmu znoczniausiu wietu yr tajemniciu cielos mukos Chrystusa ant szwętoriaus pri baznicies KK“ , Vilnius, 1781, 72 p. Vienuolis Antanas Burnickis vienuolyne įteigė Kryžiaus kančios kelio stotis su iš Jeruzalės pargabenta Šventąja žeme. Knygos paskirtis - geriau pajusti Kristaus kančios istoriją. 68 graviūrų rinkinį „Catechisme en Images“ kan. A. Sabaliauskas pavadino meditatyviniais paveikslais. Savo formatu parodoje išsiskirianti knyga išleista 1912 metais Paryžiuje. Adomo Jakšto (1860- 1938, tikrasis vardas Adomas Dambrauskas) dvitomio leidinio „ Mūsų naujoji literatūra (1904-1923)“ pirmasis tomas (Kaunas, 1923) primena mums, kokie to meto dvasiškiai buvo eruditai ir tikri laisvosios Lietuvos kūrėjai. Kitas jo (pasirašytas Aleksandro Dambrausko vardu) leidinys – „Ištisų metų Šventųjų gyvenimai“ (2 d., Kaunas, 1927). Tai antrasis leidimas vyskupo Motiejaus Valančiaus Varniuose rašyto „Žiwataj szwentuju“ ir pirmą kartą išleisti 1858 m. (d. 1 ).
Paklausus, kaip „Šv. Antano kalendorius, 1933“ susijęs su Žemaičių vyskupyste, kan. Andriejus iškart atvertė puslapį, kuriame – Popiežių portretai. „Štai Popiežius Martynas V, patvirtinęs Žemaičių vyskupijos įsteigimą“.
Dėkojame kun. Andriejui Sabaliauskui už išmintingą iniciatyvą pristatyti šių brangių leidinių parodą mūsų telšiškiams ir svečiams.

Julita Švėgždavičienė

Nuotraukos

 
Savanoris bibliotekoje