Sakykime, žmogus gimė aklas, – mintyse šnibžda sau Nova prisimindama Džono Loko „Esė apie žmogiškąjį supratimą". – Sakykime, jis išmoksta apčiuopos būdu atpažinti du objektus – rutulį ir kūgį. O dabar, sakykime, po daug metų – dėl mokslo laimėjimų arba įvykus stebuklui – žmogus išgijo nuo aklumo. Ar jis galės vien tik regėdamas atskirti, kur rutulys, o kur kūgis?

Nova gali daug ką. Ji kalba penkiomis kalbomis. Visose situacijose įžvelgia gerąją pusę. Yra linksma ir draugiška. Dirbdama vertėja policijoje iš žmogaus balso tono gali nuspėti, kai jis meluoja.

Tik vieno dalyko Nova negali. Ji negali regėti, nes gimė akla.

Tačiau brolis įtikina ryžtis operacijai, po jos pradėjusi matyti, Nova atsibunda naujame pasaulyje, kurio nebepajėgia suvokti. Iki tol, kol sutinka Keitę.

Tarp dviejų jaunų moterų užsimezga ypatingas ryšys. Tačiau Keitės praeitis grėsmingai panardina jas į kitokią tamsą. Ar Nova ir Keitė sugebės išmokti matyti pasaulį kitaip?