Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » Naujos knygos
    Svarbiausia naujiena
  • BŪTUME DĖKINGI UŽ PARAMĄ IR ŠIEMET

    daugiau

  • Gervė smėlynuose

    Autorė: Nika Piperita

    gerve smelynuoseTai romanas apie moterį, mintimis grįžtančią į vaikystę, jaunystę, tačiau nepaleidžiančią vairo ir iš dabarties kelio. Tai – jautrus, nuoširdus, vietomis graudus kūrinys, kuris skaitytoją patrauks savo lėtu, tačiau abejingumo nepaliekančiu kalbėjimu. Romanas ne vienadienis, prie jo skaitytojas turėtų karts nuo karto grįžti, iš naujo paskaityti. Ir tikrai yra dėl ko...

    Šiame romane esama visiško nuogumo, tokio pliko kaip nukastos pakriūtės žvyras, bet jis santūrus, netgi vietomis lyg aptrauktas velėna. Taip yra tikriausiai todėl, kad sužeisti romano personažai gėdijasi patiriamo vidinio vienišumo ir vaikiškai slapstosi, kitaip tariant, neišmano šiuolaikiškos stilingos laikysenos, nemoka puikuotis savimi. Pasiekę emocinius pikus jie prabyla tarmiškai, dzūkuoja.” – atvirauja autorė.

     

  • Vilkų Kampo Eliza

    Autorė: Nijolė Marytė Šerniūtė

    vilku kampo elizaRomano veiksmas nukelia į XIX amžiaus pirmąją pusę, į du kaimus, kurių vienas, Grabupiai, yra lietuvninkų žemėse, o kitas, Oželiai, dūnininkų Žemaitijoje. Tokią laiko ir erdvės sąrangą autorė pasirinko neatsitiktinai, juk, kaip rašė knygoje „Raišas paukštis“, vienų jos protėvių šaknys Klaipėdos krašte buvo įaugusios, o kitų – tuojau už rubežiaus. Vadinasi, romanas laikytinas ne tik istoriniu, bet ir autobiografiniu.

    Knyga „Vilkų Kampo Eliza“ svarbi ir kaip Klaipėdos krašto lietuvybės liudijimas. Pasakodama apie giminių, šeimų, žmonių, lietuvninkų ir žemaičių, likimus, autorė tarsi atskleidžia Klaipėdos devizo „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“ giluminę esmę, jo istorinį pamatą.

    Kūrinys įtraukia skaitytoją nuo pat pirmų puslapių, nes jame sklandžiai, įtaigiai ir, kas itin svarbu, įdomiai papasakota dviejų šeimų, Ožkarčių ir Vilkų, istorija. Autorė meistriškai supina, suriša, jų gyvenimo linijas, sukurdama tankų meninį audinį, kuriame regime jų kovą dėl būvio skaudžių istorijos kirčių fone. Centrinė kūrinio ašis – Eliza, graži, stiprios dvasios moteris, apie ją sukasi pasakojimas, čia nutoldamas prie kito personažo, čia ir vėl tuoj sugrįždamas. Sodrus,

    įtaigus, vaizdingas pasakojimas plaukia ramia tėkme, vietomis primena poringę ar legendą su lemtingais sutapimais, net mistikos šešėliais, su kaimo žmonių išmintimi, paprasta, iš gyvenimo patyrimo.

     

  • Pertrauka. Dienoraščiai

    Autorius: Ričardas Šileika

    pertrauka„Lėtapėdis, bet pastebimas. Tuščiaviduris, bet kvapnus. Klaidingas, tačiau nebeištaisomas“, – taip įrašyta viename Ričardo Šileikos dienoraštiniame įraše, pavadintame „Nebūtinas“. Su šiuo žodžiu nesutinku. Būtinas, dar ir kaip. Kas kitas taip smagiai ir taikiai šeštą ryto atsisveikindamas motų prie kūrybinės rezidencijos vartų?

    Ričardas Šileika – poetas, fotomenininkas, smėlininkas, geležėlininkas, nuogirdininkas, tupinėtojas. Ilgą laiką kalbėjęs vaizdais, todėl ši knyga ypač laukta. Iš dienoraščių įprastai galime tikėtis dviejų dalykų – visiško atvirumo arba pozavimo. „Pertraukoje“ randame atvirumą, bet kiek neįprastą, netikėtą. Tai nėra išpažintinio pobūdžio dienoraštis. Čia, kaip ir gyvenime, autorius eksperimentuoja, žaidžia, linksminasi. Todėl net ir žanro nuorodą reikėtų vertinti su šypsena. Nereikia būti pernelyg rimtam – veikiausiai toks galėtų būti „Pertraukos“ atspirties taškas.

     

  • Laiškai iš Mardasavo

    Autoriai: Leonardas Gutauskas, Valentinas Sventickas, Povilas Ričardas Vaitiekūnas

    laiskai is mardasavoPo rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko (1938-2021) mirties knygos sudarytojui, literatūros kritikui Valentinui Sventickui teko peržiūrėti dalį jo literatūrinio palikimo. Skaitydamas eilėraščius, sudėtus į didžiausią aplanką, jis pradėjo žymėtis eilėraščius, kuriuose minimas Mardasavas, to kaimo apylinkės ir realijos, Ūla, Merkys, Merkinė, Zervynos, jose gyvenęs Juozas Aputis ir t.t. Tada ir šmėstelėjo mintis, kad tuos mardasaviškus eilėraščius, nespausdintus knygose, reikia kaip nors „parodyti“. Mintis vyniojosi toliau, prie L. Gutausko eilėraščių priglausti kitus Mardasavo „atėjūnus“ – dailininką Povilą Ričardą Vaitiekūną ir patį V. Sventicką. Visi trys menininkai Mardasave gyveno ir gyvena arba bent vasaroja. Tad ir į jų kūrybą tas kaimas ir apskritai šilinių dzūkų kraštas savaime atėjęs.

    Knygą „Laiškai iš Mardasavo” sudaro 25 Leonardo Gutausko eilėraščiai, 23 Povilo Ričardo Vaitiekūno piešiniai bei 14 Valentino Sventicko dienoraštinių „gurinių” – esė. Per publikuotinus kūrinius savitai ir patraukliai atsiveria Mardasavas ir visa šilų Dzūkija, žmonių gyvensena, buitis, papročiai, šventės ir kasdienybės. Juose užfiksuota ir tai, ko jau šiandien ir nepavyktų užfiksuoti. Laiko slinkimas daro savo – ne tik žmonės išsivedami į kitus pasaulius, bet kartu su jais nunyksta ir viena kita tradicija. Meno kūrinio forma – tai tarsi dėžutė, kurioje išsaugoma tai, kas negrįžtama. Tokie ir šie, knygoje publikuojami kūriniai. O juos jungia autorių meilė šiam kraštui. Būtina dar kartą akcentuoti, kad visi trys kūrėjai nėra prigimtiniai mardasaviškiai (du iš jų – L. Gutauskas, P. R. Vaitiekūnas net ne dzūkai), o ir jų gyvenamas laikas Mardasve gana skirtingas. Todėl ši knyga tuo ir ypatinga, be vaiksytės nostalgijos, bet su dabarties žavesiu.

     

  • Gėlės kaip šunys

    Autorė: Diana Paklonskaitė

    geles kaip sunysTrečiasis Dianos Paklonskaitės eilėraščių rinkinys. Tarp poetės knygų ilgoki laiko tarpai. Štai rinkinys „Gilaus mėlynumo“ pasirodė 2006 metais, o antrasis, „Lakštingalų Airijoj nėr“, tik po aštuonerių metų (2014). Tai rodo, kad autorė ne tik kantri, bet ir itin reikli savo kūrybai – ilgokai tikrina, juvelyriškai šlifuoja kiekvieną naują eilėraštį, tada tik ryžtasi jį spausdinti.

    Rinkinys „Gėlės kaip šunys“ parašytas verlibru, jį sudaro trys skyriai – „Sliekų satsangas“, „Va šitaip, iš lėto“ ir „Šokantys šermukšniai“. Švelnūs, neperspausti benamio, benamystės motyvai, pokalbiai su plunksnos broliais, atminties blyksniai, savotiškas Lietuvos susigrąžinimas, gėrėjimasis tėviške, grįžus iš emigracijos Dubline, – viskas pavirsta grakščiu poetiniu mezginiu.

    Dažnas eilėraštis nuspalvintas lengvu, sakyčiau, autorei itin būdingu grakščiu dramatizmu:

    šermukšnio uogos

    aštriai raudonos

    tačiau teisingos

    Tasai paklonskaitiškai jaukus teisingumas persmelkęs kone kiekvieną rinkinio eilutę.

     

  • Literatūrinės slinktys 2023. Jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūryba

    literaturines slinktys 2023 jaunuju rasytoju ir dailininkuŠiemet į „Literatūrinių slinkčių“ rinkinio puslapius nugulė jautri Ievos Vaitkevičiūtės novelė „Je tʼaime... moi non plus“, kurioje kalbama apie krizinį nėštumą ir jaunos moters pasirinkimo galimybes šiuolaikiniame pasaulyje; absurdo poetika pasižyminti Juliaus Barzdaičio pjesė „Virtus“, ambicingai nagrinėjanti nusikaltimo, kaltės jausmo ir pasmerkimo prigimtį; laikinumą, baimes reflektuojanti, vaikystės patirtis iš sąmonės gelmių Verdenės Monikos Valkiūnaitės poezija; itin žaidybiški, siurrealūs ir fonetiškai patraukiantys Silvijos Zujūtės eilėraščiai; hipnotizuojantis, į tamsią gelmę traukiantis Lilijos Rakovos poetinis audinys.

    Lygiai tokie pat ryškūs, kūrybiški, meniškai išbaigti dailininkų darbai. Šarūnas Baltrukonis savo tapybos darbuose flirtuoja su žiūrovu, kurdamas naują patirties realybę; Klaidas Paškevičius kviečia ieškoti globalios tikrovės ir asmeninės istorijos sąlyčio taškų; Diana Remeikytė įtaigiai derina fantastikos, grotesko elementus su kasdienybės nuoplaišomis; Teodora Jurčytė-Šukaitienė grafikos kūriniuose leidžiasi į atminties ir savęs, savasties pažinimo keliones; Raminta Stasaitytė tapyboje tyrinėja kūną ir kūniškumą, o kūno reprezentavimas skleidžiasi kaip tapatybės paieškų raiška.

     

  • Moteros

    Autorė: Renata Karvelis

    moterosKnygoje „mOterOs“ veriasi aktuali, originali ir drąsi moteriškumo samprata. Eilėraščiuose kalbama apie moteris, moterystę, solidarumą, feminizmą. Gausu kritikos šiuolaikinio pasaulio detalėms, vis dar dažnai pasitaikančioms vyrų ir moterų nelygybės apraiškoms. Eilėraščiai aironiški, provokuojantys, kviečiantys diskusijai, taiklūs ir nenuspėjami.

     

  • Saulėgrįža

    Autorius: Albinas Galinis

    saulegrizaAlbino Galinio eilėraštis – netikėtas darinys: jame klasikinių tekstų ir įvykių permąstymas derinamas su sodria, archajiška (arba tyčia suarchajinta) kalba ir modernia teksto, eilėraščio forma. Filosofija, istorija, religija, klasikinė literatūra yra tie keturi stulpai, ant kurių laikosi autoriaus poezija. Albino Galinio eilėraštis barokiškas ir kartu sausas, įmantrus ir kartu lakoniškas; tarp šių, rodos, nesuderinamų kraštutinumų kyla jo įtampa.

    Autorius yra stilizatorius, perrašinėtojas ir metraštininkas – savo poezija, darbu jis prisiima ir senąją raštininko arba liudytojo pareigą. O rinktinė „Saulėgrįža“ puikiai atskleidžia poeto kūrybinį diapazoną ir nueitą kelią.

     

  • Raudų siena. Epitafijos Lietuvos partizanams

    Autorius: Tomas Taškauskas

    raudu sienaKnyga aktuali kaip meninės pagarbos mūsų laisvę iškovojusiems partizanams išraiška.

    Pasirinktas maldaknygės formatas, o šriftas primins partizaninėje spaudoje naudotą šriftą. Visa knygelė - kaip vienas kūrinys, kurį vienija simbolinės plotmės: jaunystė, žydėjimas, lūžis, priešlaikinė žūtis, ugnis ir viltis. Šios plotmės kaip kūrinio leitmotyvas bus perteikiamos per skaitytojui atpažįstamus objektus. Kuriama paralėlė tarp jauno medžio ir jauno žmogaus, kuriuos vienija bendra žemė, simbolinis erdvėlaikis ir likimas. Iliustracijos - tai tarsi simbolinis raktas, papildantis teksto prasminį kontekstą.

     

  • Vėjo akys

    Autorius: Jonas Liniauskas

    vejo akysTai aštuntoji poeto knyga vyresniems skaitytojams, pasirodanti po aštuonerių metų pertraukos. Naujosios knygos leitmotyvas – laikas. Esamas, būsimas, buvęs; laikas, kuriame įstringama, ir laikas, kuris prateka pro šalį. Jei kalbėtume paties poeto žodžiais, būtų galima sakyti: eilėraščiai prasimuša lyg paukščiai iš kevalų, žodžiai skrieja lyg kurtai. O vis dėlto esama čia ir tylios rimties, įsižiūrėjimo, įsiklausymo, ilgesio, pranašiškų nuojautų.

    Minorines gamas keičia šmaikštesni pastebėjimai, žaismingesnės formos; o kitame puslapyje ir vėl bandoma apčiuopti pulsuojančią gyvastį ir to, kas prarasta, o gal ko nė nebuvo, kontūrus. Tai – klausianti knyga. Ne tik apie savo esatį, bet ir apie kitą. Knygos puslapiai šlama it drugelio sparnai: drugelio, kuris blaškosi pasąmonėje, ir to, kuris atspindi Stikso vandenis.

     

  • Vėjo varpeliai

    vejo varpeliai„Slinktys" išleido trikalbį (lietuvių, anglų, rusų) lietuvių autorių haiku ir senriu rinkinį „Vėjo varpeliai". Tai – baigiamoji „Vėjų haiku" knygų trilogijos dalis. Anksčiau trilogijoje išleisti rinkiniai „Vėjo namai" ir „Vėjo ašmenys".
    Rinkinį „Vėjo varpeliai" sudarė ir išvertė Artūras Šilanskas, knygos dailininkas – Mirian Kiknadze (Tbilisis, Sakartvelas). Knygoje publikuojama 67 autorių tekstai, iš viso kiek daugiau nei 280 trieilių.
    Greta haiku rinkiniams būdingo ir įprasto tekstų suskirstymo pagal metų laikus knygoje taip pat yra skyrius Vilniaus įkūrimo 700-osioms metinėms pažymėti („Bokšto laikrodžio dūžiai").
    Vėjo varpelių" įžangai pasirinkta haiku pradininko Bašio citata, skirta jo mokiniams: „Apie pušį mokykis iš pušies, apie bambuką – iš bambuko", ir Zen Meistro Džodžu pamokymas Kelio ieškotojams: „Eik, išgerk arbatos!"
    Minimalistinė haiku 5–7–5 skiemenų trieilio forma ir šio žanro poetikai būdingos estetinės kategorijos (wabi-sabi, karumi, yugen, sono mama) suteikia kūrėjams galimybę atspindėti šios akimirkos tiesą, vos keliais žodžiais perteikti savo įžvalgas bei nuolat kintančios aplinkos patyrimą iš stabtelėjimo taško meditatyvaus belaikiškumo, nesutrikdomos rimties fone.

     

  • Namas žydrame vandenyne

    Autorius: TJ Klune

    namas zydrame vandenyneVisada turime skirti laiko tam, kas mums patinka. Antraip galime užmiršti būti laimingi.“

    Keturiasdešimtmetis Linas Beikeris jau septyniolika metų darbuojasi Jaunųjų magų departamente – JAMADĖJE. Jis pareigingai vykdo jam skirtas užduotis, lanko stebuklingų savybių turinčių našlaičių prieglaudas, rašo išsamias ataskaitas ir stengiasi nepakliūti viršininkei panelei Dženkins į akis.

    Jo gyvenimas pilkas, nuobodus ir vienodas – kaip ir visas pasaulis aplinkui. Bet vieną dieną Linas gauna ypatingą užduotį. Aukščiausioji valdyba nusprendė išsiųsti jį mėnesiui į prieglaudą, kurioje gyvena šeši globotiniai. Valdybos nariai įsitikinę, kad vienas iš vaikų turi tokių galių, kurios leistų sunaikinti visą pasaulį. Linas privalo išsiaiškinti, ar toks pavojus pagrįstas, ir apie tai pranešti vadovams.

    Marsijos saloje iš tiesų gyvena šeši ypatingi vaikai, o prieglaudos direktorius Arturas Parnasas yra pasirengęs padaryti viską, kad jie būtų mylimi, saugūs ir laimingi. Jei prireiks, net sudeginti pasaulį. Pasiaukojančios meilės aplinkoje atsidūręs Linas privalo pasirinkti – išduoti Arturo paslaptis arba pirmą kartą nusižengti taisyklėms.

    Tačiau galbūt susvetimėjusiam, prietarų ir baimių kaustomam pasauliui kaip tik to ir reikia?

    Tarptautiniu bestseleriu tapęs „Namas žydrame vandenyne“ – tai užburianti meilės istorija, meistriškas pasakojimas apie išskirtinę patirtį, apie drąsą pažinti save ir rasti vietą pačioje keisčiausioje šeimoje. Organizacijos „Lambda“ literatūrinį apdovanojimą pelnęs TJ Klune`as kuria naujus šiuolaikinės fantastikos standartus ir prabyla visuomenės paraštėse esančių mažumų balsu.

     

  • Ana konda?

    Autorius: Marius Čepulis

    ana kondaKokie žavūs ir įdomūs tie gyvūnai. Kartais pirštai net virpa, kaip norisi paliesti, paglostyti, paimti ir priglausti. Bet daugelį tuojau sulaiko nerami mintis:

    AR JIS KANDA?

    O žemaičiams, matyt, tokios nemielos anakondos, kad jų klausimas skamba taip: „AR ANA KONDA?“

    Žinomas gamtos fotografas, laidų vedėjas ir rašytojas Marius Čepulis kviečia į kelionę po laukinę gamtą susipažinti su daugybe gyvūnų nuo pačių mažiausių iki tikrų milžinų, kurie gali mums įkąsti, įspirti, mus nudilginti ar kitaip sužaloti.

    Gausiai paties autoriaus darytomis nuotraukomis iliustruota knyga padės pažinti ir geriau suprasti laukinius gyvūnus bei išmokti išvengti pavojų su jais susidūrus.

    Kas baisiau – erkė ar vilkas?

    Ar gali įkasti drugelis?

    Ar karpiai kanda?

    Ana konda?“ – tai:

    • puiki knyga visai šeimai;

    • parašyta trumpai, nesudėtingai, informatyviai ir šmaikščiai;

    • supažindina su įkąsti ar kaip kitaip nuskriausti galinčiais gyvūnais, paaiškina priežastis, kodėl jie taip elgiasi, ir kaip to išvengti;

    • moko tinkamai, saugiai elgtis su laukiniais gyvūnais;

    • skatina pažinti, vertinti ir tausoti gamtą.

     

  • Siena

    Autorė: Erika Fatland

    SienaKĄ REIŠKIA BŪTI RUSIJOS KAIMYNE? Vieną rytą savęs paklausė norvegė antropologė Erika Fatland, negalėdama pamiršti sapno – klajonių per miegus po milžinišką žemėlapį iš vienos šalies į kitą palei Rusijos sieną. Ji nutarė į tokią kelionę leistis ir realiame gyvenime.

    Per porą metų Erika Fatland sukorė per 20 000 kilometrų: laivu įveikė Šiaurės rytų jūrų kelią, skrido Šiaurės Korėjos vietos oro linijomis, keliavo kinų greitaisiais ir kazachų lėtaisiais traukiniais, autobusais bei mikroautobusais, arkliais, taksi, krovininiais laivais, baidare. Rezultatas: 14 aplankytų šalių – Šiaurės Korėja, Kinija, Mongolija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Sakartvelas, Ukraina, Baltarusija, Lietuva, Lenkija, Latvija, Estija, Suomija, Norvegija – ir knyga apie tai, ką reiškia gyventi plėšrios imperijos pašonėje.

    Per visą Rusijos istoriją jos siena išliko nepastovi, ir tai – švelniai tariant. Slankiodama tai šen, tai ten ji vieną po kitos šlamštė kaimynines tautas, o būdavo, kad kurias imdavo ir išspjaudavo. Praėjus vos kelioms savaitėms po šio keisto antropologės sapno rusai okupavo Krymą, Rytų Ukrainoje įsiplieskė karas. Ir tai tik buvo pradžia – 2022-ųjų vasario 24-oji visiems laikams pakeitė šiuolaikinę Europą.

    Sienoje“ įtaigiai pasakojamos spalvingos, jaudinančios, tragiškos, neretai ir neįtikėtinos istorijos. Knygoje susipina istoriniai faktai, pokalbiai su žmonėmis ir autorės įspūdžiai.

     

  • Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis

    Autorė: Jurgita Lieponė

    kelias pingvinai ir as camino lituano dienorastisŽurnalistės ir rašytojos Jurgitos Lieponės knyga veda entuziastų sukurtu piligrimų keliu per Lietuvą. Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: ji, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu. Kodėl pavadinime atsirado žodis „pingvinai“? Taip kartais pavadinami pavargusiomis kojomis krypuojantys piligrimai!

    Pėsčiomis per Lietuvą? Kur ta žvyrkelių dulkių romantika?.. Net nenumaniau, kad žiūrėsiu į Lietuvą plačiai atmerktomis akimis, negalėdama patikėti. „Camino Lituano“ sudėjo tinkamus kirčius ten, kur jų trūko. Supratau – Lietuva nėra tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Trakų pilis.

    Kai pirmą kartą išėjau į kelią, skaudėjo viską – visų pirma skaudėjo griūvantį gyvenimą, o jau paskui – kojas. Nežinau, kuris skausmas buvo didesnis, o gal net ir nereikia lyginti. Nuo didelio fizinio nuovargio išsigrynina viskas – absoliučiai viskas. Taip kelias tampa tavo psichoterapeutu. Tavo vidiniu gydytoju. Tavo kunigu per išpažintį.

    Aš ne vien ėjau. Dar klausiausi Kelio istorijų. Meilės, kuri Jakiškių dvarą įsigijo pardavusi koldūnų verslą. Kristinos ir Igorio, kurie eidami „Camino Lituano“ pamatė seną parduodamą namą, nutarė jį įsigyti ir dabar priima nakvynei piligrimus. Sutikau Oną, kuri bijo netilpti į grabą. Pasiekusi Kazimiero iš Rokonių namus ir vaišingai juose priimta sužinojau sėkmingos santuokos receptą: reikia pasimylėti ant skruzdėlyno! Eidama išgirdau, kodėl yra ilgos Stupurų kaimo moterų nosys. Sužinojau, kodėl viduryje Lietuvos gyvena laimingos karvės, kur yra vienos mistiškiausių kapinių ir kaip Mindaugas iš griuvėsių prikėlė Babtyno-Žemaitkiemio dvarą, kuriame vis dar jaučiami kunigaikštytės Kunigundos kerai. Kelyje tiesiog gyvena istorijos!

 
Savanoris bibliotekoje