Nevilties agonijoj, rytą kėlėsi,

Gyvulių vagonais, birželio mėnesį

Į miglotą nežinią varu varė

Tie, pardavę sąžinę, raudonajam kariui.

Varė, nesigėdijo, į garvežius rūkstančius.

Asmeninė tragedija trims šimtams tūstančių –

Išgyventi ir keltis į taigą klampią,

Kol kiti meldėsi žvaigždėms penkiakampėms.

(Stanislovas Stavickis - Stano)

            Šiais eilėraščio žodžiais prasidėjo popietė „Tremtis dokumentuose ir prisiminimuose“, skirta Gedulo ir vilties dienai paminėti. Gedulo ir vilties dieną startavo „Misija Sibiras“ atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Jos metu bus siekiama perskaityti 105 000 tremtinių ir politinių kalinių vardus, pavardes ir likimus. Sovietų represijų laikotarpių iš namų buvo išplėšta daugiau nei 300 000 žmonių, o norint garsiai ištarti jų vardus reikėtų 15 parų. Šiemet akcijos metu numatoma perskaityti trečdalį šių žmonių vardų ir likimų. Popietės metu ir mūsų bibliotekoje buvo perskaitytos 100 tremtinių šeimų pavardės iš Jurgio Gasiūno knygos „Ledinio pragaro ratai“.

           Biblioteką aplankė ir parodą apžiūrėjo svečiai iš Tryškių, Telšių, Varnių ir Luokės, priklausantys neįgaliųjų ir neįgalių pensininkų draugijai. Jie pasidalijo savo prisiminimais apie tremties baisumus. Vieno svečio tėvai ir giminės buvo ištremti, tai jis mums papasakojo kokius baisumus teko iškęsti jo giminei.

           Popietės metu vaikai piešė piešinius skirtus šiai tragiškai dienai, apžiūrėjo leidinių parodėlę, buvo pakviesti pasiklausyti tremtį išgyvenusių žmonių prisiminimų apie tų dienų baisumus. Vaikams buvo įdomu išgirsti apie 1941 metais vykdytus žmonių trėmimus, jų gyvenimus toli nuo Tėvynės. Jaunesni apie šiuos baisumus išgirdo pirmą kartą, todėl labai svarbu skirti deramą dėmesį atminties puoselėjimui. Reikia apie tai kalbėti, prisiminti ir stengtis, kad atmintis neapsineštų dulkėmis. Ir straipsnį norėčiau užbaigti Stanislovos Stavickio – Stano eilėraščio ištrauka.

Būtinai atleisti tiems, kas nieko nematė,

Nes nenorėjo, nors viską suprato.

Enkevedistams, stribams, komunistams,

Poetams, visiems, kas kitaip neišdrįso.

Kas piešė Stalino saulę,

krauju ant sniego –

Būtinai atleist.

Bet nepamiršt nieko, niekad, nieko.

Vyr. bibliotekininkė Jadvyga Jakienė