Pabūkime su Vaižgantu: čia – ,,visos gražios proto bei širdies ypatybės‘‘ (J. Tumas – Vaižgantas)

,,Tautinei sąmonei kelti vienos kalbos per maža: dar reikėjo tautos istorijos‘‘, – Vaižgantas

Juozui Tumui – Vaižgantui – 155-eri

       ,,Muzika, giedojimas, daina blogų jausmų nekelia‘‘, ,,darbštumu tautos kyla‘‘,  ,,turėti savo širdies ir žiūrėti į kitų širdis‘‘, ,,ramybė, kaip sandora su Dievu‘‘, ,,neapleiskite nė mažiausios progos vartoti savo gryną, puikią tėvų kalbą‘‘.

,,O, ilgesy! Tu vienas tegali mus išvaduoti iš kasdieninių gyvenimo voratinklių. Tu gi esi pats įkvėpimas. Tu gi pradžia bet kurios kūrybos.‘‘ ,,Dora ir taurumu, nujau, bene tik daugiau galima laimėti kaip ginklu ir prievarta.‘‘ ,,Ir kaipgi negirsi, kaipgi knygomis nesidžiaugsi, kad jos vis ko nors naujo tau duoda, tave atgaivina‘‘, – tegul bus tokia akimirka, pradžių pradžiai susitikimo su Vaižgantu minutė iš Jo paties žodžių, kuriuos galima rasti puikiai išleistoje knygoje ,,Vaižgantas apie...‘‘, 2019 m., Anykščiai. Apie ką ši knyga – ir apie ,,Blaivybę ir alkoholio blogį‘‘, ,,Dainas kaip ypatingą širdies džiaugsmą‘‘ ir apie istoriją, jausmus, kalbą, keliones, kūrybą – žodžiu, apie tai, kad ,,Perskaityti Vaižgantą – įmanoma misija!’’ – sako knygos sudarytojas Tautvydas Kontrimavičius.

        Rašytojo, kunigo kanauninko Juozo Tumo – Vaižganto gyvenimo laikotarpis – 1869 m. rugsėjo 20 d. – 1933 m. balandžio 29 d., nuo rytų Aukštaitijos, Maleišių, per mokslo metus – ir po Latvijos miestus, kunigavimo odisėjas – iki Žemaitijos ir grįžimo į Vilnių, o gyvenimo saulėlydis – Kaune, ten ir amžinojo poilsio vieta.  Šis rugsėjis – 155-asis Jo gimimo – tegul bus mūsų kiekvieno paminėtas, tegul nors vienas rašytojo sakinys bus perskaitytas, tegul nors viena išmintis atminta. Nesvarbu kaip: tykiai ar balsu, tegul kiekvienam nuo šito susitikimo pasidaro šviesiau ir šilčiau viduje. Anot paties autoriaus, ,,Bet kurio šviesesnio žmogaus prievolė – prisiversti ir atnaujinti tos mokslo žinios, kurių yra kasdiena reikalingas vartoti‘‘, ,,Ko žmogus vertas, parodo jo galva ir širdis‘‘... Be abejo, jo kūriniai, jo darbų citatos, jo gyvi žodžiai – dėl mūsų dvasinio gyvenimo, dėl stiprybės ir meilės. Miesto bibliotekoje organizuota paroda ,,Pabūkime su Vaižgantu‘‘. Čia galima rasti 27 knygas, išleistas itin skirtingu laikotarpiu: jo paties raštų ir grožinės literatūros kūrinių, apie patį Vaižgantą iš kritikų vertinimo (pvz., Šervenikaitės N. apie tautos sielos sampratą ir apysaką ,,Dėdės ir dėdienės‘‘, 2013), minčių iš Lietuvių literatūros istorijos (1979 m.) bei įvairių paties Vaižganto rinkinių, jo lietuvių literatūrinių paskaitų, literatūrinių portretų. Beje, pastarosios knygelės (1924m.) ir Vaižganto Raštai, išleisti 1922 m., yra iš bibliotekininko Gedimino Petrulio asmeninio archyvo. Pavyzdžiui, viename iš ,,Lietuvių literatūros paskaitos‘‘, 1924 m. rinkinėlyje, Trumo yra pristatytas Laurynas Ivinskis – kaip draudžiamojo laiko kovotojas,  kalendoriaus autorius, mokslininkas, mokytojas – arba tiesiog į tai, kas nauja, reaguojantis žmogus. Taigi paties ,,Vaižganto grožinė kūryba vystėsi lygiagrečiai ir buvo glaudžiai susijusi su gausia jo publicistika.‘‘ ,,Faktas, – prisipažino rašytojas viename laiške, – kad aš nenusimanau, kur mano baigias beletristika, o prasideda publicistika ir antraip‘‘(plg.1979). Stambiausias Vaižganto grožinis veikalas yra ,,Pragiedruliai‘‘: ,,Gondingos kraštas‘‘ (dvi dalys – Žemaitija), ,,Vaduvų kraštas‘‘(Aukštaitija) – susikoncentruota į liaudies žmogaus gyvenimą, jo buities vaizdus, tarpusavio santykius ir politinę kultūrą. Ypač sodriai pavaizduotas jaunimas. Populiari rašytojo apysaka ,,Dėdės ir dėdienės‘‘ – atskleista poetiška liaudies žmogaus individualybė. Be jokios abejonės, unikali Vaižganto kūryba turi savąjį skaitytoją – ir visai nesvarbu, kada tai seniai seniai visa tai yra buvę, yra nutikę ir aprašyta: gyva, jautru, įsimintina... Visai nesvarbu, kad ,,Vaižgantas priklausė vyresniajai rašytojų kartai, – anot Vaitiekūnienės A., – tačiau daug kuo artimas tik ką į literatūrą atėjusiems rašytojams, kurie iškėlė atsinaujinimo idėją, ieškojo kelių jai įgyvendinti, meniniam lygiui pakelti.‘‘(1982, p.68).

Pabūkime su Vaižgantu – jis neužmirštamas – yra tokia knyga: ,,neužmirštamas Vaižgantas‘‘/Atsiminimai, esė, laiškai, sudarytojas Alfas Pakėnas, 2009. ,,Jie gyvena šalia – Kultūros žmonės – Su kūrybos dvasia‘‘ – tokie knygos skyriai. Regis, ir viskas pasakyta?.. Ir dar – tegul bus žodžiai paties  Vaižganto užrašyti jo atminčiai: ,,Kaipo kunigas aš jums nurodžiau išganymo tikrą kelią: jis Kristaus pramintas. Kaipo žmogus aš kartu su jumis griešijau, to tikro kelio ieškodamas (kas neieško, tas negriešija)... Visas savo gabumų žvakeles išdeginau, kad jums šviesiau ir linksmiau būtų.‘‘ ,,Daugiau mielaširdystės – mažiau žiaurumo. Graži ir švari turi būti Lietuva.‘‘

Vaižgantas buvo bene vienintelis lietuvių dvasininkas, sklandžiausiai iš visų dvasininkų ir pasauliečių sintetinęs ,,savyje, savo veikloje ir kūryboje dvi kultūras – religinę ir pasaulietinę. Ir, matyt, ne vien paklusdamas tolerantiškai savo prigimčiai, bet ir suvokdamas tokios sintezės svarbą tolesnei tautinei kultūros, dvasinio gyvenimo raidai‘‘ (Žentelytė A., 1988). Sustokime atminčiai – gero skaitymo ir apmąstymų.

Miesto bibliotekos informacija, 2024 m. rugsėjis.