Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Media

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » ... » 2012 » Kaunatavos moterų klubas „Marijonos“ vyko į ekskursiją po Kuršėnus

Kaunatavos moterų klubas „Marijonos“ vyko į ekskursiją po Kuršėnus

Išvyka į Kuršėnus

Kaunatavos moterų klubas „Marijonos" jau seniai svajojo aplankyti kaimyninį miestelį Kuršėnus ir jame esantį Kalendorių muziejų. Kantriai laukusios kol jis pradės veikt po renovacijos, palydėdamos rudenį pagaliau sulaukė žinios, kad muziejus priima lankytojus. Ypač apsidžiaugė R. Burniauskienė, nes ir ji turi nemažą kalendorių kolekciją.

Atvykusias pasitiko ir be galo šiltai bei įdomiai muziejaus istorija papasakojo Šiaulių rajono kultūros centras pavaduotojas Zenonas Gestautas. Jis pasakojo, kad Kuršėnų miestelis glaudžiai susiėjęs su čia gyvenusiu Laurynu Ivinskiu, jam čia pastatytas paminklas, prižiūrimas senosiose kapinėse esantis kapas. Kadangi Laurynas Ivinskis buvo žymiausias kalendorių leidėjas ir pradininkas Lietuvoje, tad ir muziejuje kaupiami kalendoriai bei medžiaga susijusi su juo.

Taip pat sužinojome, kad pirmieji kalendoriai atsirado VI tūkst. pr. Kr. senovės Egipte. Seniausias Lietuvoje esantis kalendorius – Kiolne (Vokietija) išspausdintas Jono Šioflerio parengtas 1513 m. kalendorius „Almanach". Pirmasis Lietuvoje išspausdintas kalendorius yra parengtas Pranciškaus Skorynos. Pirmojo Lietuviško kalendoriaus parengto Lauryno Ivinskio, deja, muziejus neturi, bet kopiją galima pamatyti. Muziejuje gausu senųjų kalendorių, tai pati vertingiausią kolekcijos dalį sudaro kalendoriai, išleisti Lietuvoje po Lauryno Ivinskio. Šiame skyriuje yra daugiausia ūkininkams skirtų kalendorių. Vienas muziejaus skyrių pasakoja apie L. Ivinskio premijos laureatus. Nuo 1992 m. ši premija skiriama geriausiam metų kalendoriaus sudarytojui. Ekspozicijos gausiausias skyrius, kuris atskleidžia kalendorių įvairovę. Yra eksponuojami ir užsienio šalių kalendoriai, atkeliavę iš visų žemynų.

Klubo moterys atvyko taip pat ne tuščiomis, atvežėme keletą kalendorių, o pamačiusios kiek ir kokių įvairių yra muziejuje, sukruto, kad namie yra dar senųjų, tad teks atvykti į muziejų su lauknešėliu dar kartą. Bibliotekoje skirta lentynėlė kur atneštus kalendorius dedame ir pavasariop juos nuvešime i muziejų, kaip prižadėjome atsisveikindamos padaryti.

Kadangi Kuršėnai keramikų sostine vadinamas, tad toliau pažintį su šiuo miesteliu tęsėme Vertelių šeimos keramikos muziejuje. Gausiame Kuršėnų puodžių būryje ( čia jų dirba virš 15) svarbią vietą užima Vertelių dinastija. Jonas Vertelis (1880-1949) visą gyvenimą žiedė puodus, juos dekoravo žmona Ona. Dabar perėmė sūnus Vidmantas, kuris veda ir edukacinius užsiėmimus. Jų sodyboje atidarytas ir keramikos muziejukas. Muziejuje stebino puodų formų gausybė ir raštai, rodos tokie pažystami, bet ir naujoviški. Pasitikęs keliauninkes puodžius Vidmantas Vertelis, vien tik džiaugtis darbais ilgai neleido- pakvietė į dirbtuves, kurioje didžiulė molio degimo krosnis. Pats sėdo puodų žiesti ir jo rankose molio gabalas rodos lengvai, kaip iš sviesto, per porą minučių virto į vazą, ąsotį, lėkštę. Tačiau ilgai stebėti neleido, sodino klubietes prie žiedimo staklių, o tai parodė, kad molis nėra toks minkštas ir iki kol įgauna pavidalą tenka įdėti daug darbo. Kad ir nelabai tiesūs gaminukai išėjo „Marijonoms", bet pats procesas suteikė begalę šiltų ir smagių akimirkų, kurios neišblėso ilgai ir grįžus namo, juo lab kad iš kelionės grįžome vežinos V. Vertelio gamintais puodais ir ąsočiais.

Nuotraukos

 
Savanoris bibliotekoje