Itin konceptualus eilėraščių rinkinys. Vienu metu tai ir socialinė satyra apie profesijas, darbo santykius bei rinką, ir biografinis pasakojimas poetės, kuri per gyvenimą turėjo ne vieną profesinę rolę (valytoja, gidė, pardavėja, sekretorė, administratorė, vadybininkė). Ši gyvenimiška patirtis leidžia Marcinkevičiūtei dalį profesijų atskleisti iš vidaus. Ji atlieką savotišką profesijų fenomenologiją, suspenduodama išankstinius nusistatymus siekia atskleisti esmę, bando įsiskverbti į įvairių profesijų atstovų dvasią, anot poetės, „kiekviena profesija yra tartum kaukė senovės graikų teatre ir tik po šia kauke plastantys jausmai yra menas, vardan kurio aktoriai ir atlieka savo vaidmenis.“
Išskirtinio dėmesio verta poema „Žmona garsaus poeto“ – ilgiausios ir sudėtingiausios Marcinkevičiūtės pareigos refleksija.
