Naktį miške girdėti tik šnaresiai, kone žmogiški klyksmai, Danielio, Madalenos ir Elijo širdžių dūžiai. Jų galvose įkyriai sukasi tas pats klausimas: kaip jie čia atsidūrė vienui vieni? Čia nėra maisto, nėra vandens, nėra mobiliųjų telefonų pagalbai išsikviesti. Sunku patikėti, kad jų šeimos būtų nutarusios juos čia palikti.
Iš už medžių juos stebi dvi akys, pabudę jie kasryt randa popieriaus lapą su nurodymais, ką daryti, – nors niekad nesilaikė taisyklių ir buvo pratę nepaisyti bet kokių ribų. O kas, jei susitaikyti su padėtimi ir paklusti yra vienintelis būdas ištrūkti iš košmaro, kuriame jie atsidūrė?

Šis sudėtingas ir nepriekaištingai suorganizuotas tinklas sukurtas žmogaus, kadaise, paauglystėje, irgi padariusio be galo skaudžią klaidą – jos, deja, nebeatitaisysi, užtai galima padėti kitiems į panašią padėtį įsivėlusiems vaikinams ir merginoms.

Tai romanas, kuris įtraukia ir nustebina skaitytoją, jame, kaip ir tikrame gyvenime, viskas baigiasi nebūtinai gerai.