Demonai, kurie mane saugo
2023-05-25
Autorė: Jolanta Waldner
Neverkiau, iš pykčio ir nevilties akys degė, buvo sausos.
„Kodėl kažkas tokio turėjo nutikti būtent man?" - pykau.
- Šok! - išgirdau įsakmų Nikolo balsą, ištraukusį mane iš savigailos liūno.
- Kur?
- Nuo tilto!
- Bet aš nemoku plaukti! – klykiau susiriesdama link kelių.
Balsas buvo tarsi svetimas, persigandęs, isteriškas. Skruostus ir akis degino ledinis vėjas.
„Pažadėjau tėčiui neprisidirbti, velniai rautų! Kaip aš taip galėjau? Vis tas mano naivumas."
- Baik savęs gailėtis ir šok nuo to prakeikto tilto! Tiesiog patikėk manimi! - vėl užriko Nikolas, ištraukdamas mane iš žaibišku greičiu galvoje lekiančių minčių...
Alexandra buvo tikra – nuolat iš nelaimių glėbio ją traukiantis Nikolas, nėra paprastas jaunuolis, o jos jausmai jam – tikri. Todėl jie privalo eiti vienu keliu ir jai visai nesvarbu kas jis, Angelas ar Demonas. Svarbiausia, kad jis šalia.