Iš tolymių ir ramumos sklindanti poezija

Jis visas - iš nutylėjimų ir tylos", - taip apie telšiškį Lietuvos rašytojų sąjungos narį poetą Vytautą Stulpiną yra pasakęs šviesios atminties poetas Valdas Kukulas. Tuo puikiausiai neseniai galėjome įsitikinti susirinkę Menų inkubatoriuje į Vytauto Stulpino penktojo eilėraščių rinkinio „Tolymės" pristatymą.

Susitikti su telšiškiais atvyko pats „Naujosios Romuvos" leidyklos, išleidusios V. Stulpino naujausią eilėraščių knygą, redaktorius Andrius Konickis su poetėmis Birute Grašyte, Rita Makselyte bei Venclovų namų–muziejaus vadove Laima Žukauskiene. Rašytoja Gintarė Adomaitytė į knygos pristatymą negalėjo atvykti, tačiau jos taiklūs pastebėjimai apie Vytauto poeziją atsirado ant ketvirtojo „Tolymių" viršelio:„... paslaptingas, savito braižo ir mąstymo poetas.<...> Poetui nereikia triukų, jis nežongliruoja garsažodžiais, nespekuliuoja gimtąja žemaičių tarme. Jis buvo ir yra žemaitis, nematąs reikalo to specialiai įrodinėti".

Ir iš tikrųjų, kalbėdamas apie savo eilėraščius, Vytautas prasitarė: „Mąstau žemaitiškai, o rašau lietuviškai". Poetas, būdamas ramumos žmogus, labiausiai mene neapkenčia isterijos ir bjaurasties estetizavimo. Pasak Vytauto, jeigu eilėraštyje nėra paslapties, — tai ne eilėraštis. Jis puikiai mena šviesios atminties poeto Marcelijaus Martinaičio, labai vertinusio telšiškio Vytauto kūrybą, pastabas jauniesiems poetams respublikiniuose moksleivių literatų konkursuose. Iš vieno tokio konkurso 1971-aisiais Vytautas į tuometę Žemaitės vidurinę mokyklą grįžo su laureato diplomu.

Praėjus keliems dešimtmečiams — jis vėl tarp jaunųjų kūrėjų. Pagal Vytauto eilėraščio pavadinimą „Septintoji kalva", kurį rasime rinkinyje „Tolymės", pavadintas apskrities jaunųjų literatų konkursas, jau atšventęs dešimtmetį. Knygos pristatyme dalyvavusi Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Vida Urnikienė dėkojo poetui už tai, kad visus tuos metus yra vertinimo komisijos pirmininkas, sugebantis jauno žmogaus kūryboje pastebėti savitą braižą ar bent linkmę į originalumą.

Būdamas dėmesingas kaip redaktorius ne tik šiuo metu kuriantiems ir leidžiantiems knygas poetams Gvidui Latakui, gyvenančiam Kaune, bei šių eilučių autoriui, Vytautas nepamiršta ir Anapilin iš Žemaičių žemės išėjusių poetų. Su „Šatrijos" literatų klubo prezidente Adolfina Varneliene redagavo ir išleido Stasio Kurmanskio, Alfonso Budgino eilėraščių rinkinius, atkakliai su kitais Telšių inteligentijos atstovais mynė valdininkų slenksčius, kad menamoje pirmosios Lietuvoje poetės Karolinos Praniauskaitės tėviškėje atsirastų koplytstulpis, prie kurio kasmet atvyksta Poezijos pavasario dalyvių grupelės, rengiami kiti literatūriniai renginiai. „Gyvename kikenančio bjaurumo laikais", — apgailestavo poetas. Todėl, jo manymu, mūsų karta turi daryti viską, kad šalia Žemaitės gimnazijos, kurioje mokėsi genialusis Žemaičių poetas Vytautas Mačernis, iškiltų jam paminklas.

„Mums išėjus, didžiajam Žemaičių žemės poetui niekas paminklo nepastatys", — mąsliai ir viltingai žvelgdamas į rajono merą Vytautą Kleivą, kalbėjo V.Stulpinas.

Sveikindamas poetą su penktojo rinkinio pasirodymu, meras užtikrino, kad 2016-aisiais, kai Telšiai bus tituluojami šalies kultūros sostine, turėtų būti pastatytas, ko gero, paminklas V.Mačerniui.

„Mano kūryboje vandenėlio ar gražbylysčių nerasite, pirmenybę skiriu rupiam ir svariam žodžiui", — sakė Vytautas, paskaitęs keletą savo eilėraščių.

Tai pastebi ir kolegos poetai bei literatūros kritikai. Vytauto kūryba įvertinta Salomėjos Neries premija, kuri pagal svarbą yra antroji po Poezijos pavasario laureato diplomo. V. Stulpinas yra iš tų kūrėjų, kurie telkia ir vienija poetus. Bendraudamas su aukštaičiu Vytautu Kaziela iš Utenos, sumanė kūrybinį projektą, kuriame pakvietė dalyvauti aukštaičius ir žemaičius iš visos Lietuvos, išskyrus Vilnių. Taip atsirado almanachas „Atokios stotys", leidžiamas jau trečius metus. Almanachas palankiai vertinamas ir vilniečių poetų, o Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, jį pavartęs, tarė: „Labai jauki knyga".

Beje, Vytautas pirmasis iš žemaičių poetų pelnė Utenos mero Alvydo Katino — irgi poeto ir Lietuvos rašytojų sąjungos nario — literatūrinę premiją. O šiemet mūsų meras Vytautas Kleiva, nuvykęs į Uteną, savo premiją skyrė aukštaičiui poetui Vytautui Kazielai.

„Visos pėdos, nueitos per gyvenimą, pasiveja — belieka žvilgsnis ir keletas žingsnių į tolymes ir septintąją kalvą, kuri panaši į neįmanomybę",— atskleidė eilėraščių rinkinio „Tolymės" esmę V. Stulpinas.

Rinkinio pristatyme eilėraščių paskaitė viešnios, skambėjo telšiškio bardo Romualdo Miškinio dainos, netrūko ir sveikintojų. Kaip visuomet, santūriai jautėsi dailininkas Saulius Mušinskas, originaliais piešiniais iliustravęs jau ketvirtąjį Vytauto eilėraščių rinkinį. O ant knygos viršelio žvilgsnį į tolymes kviečia poeto, dailininko ir kraštiečio Gvido Latako akvarelė.

Popietėje taip pat dalyvavo poeto mama Konstancija ir jo žmona Ramutė. Joms gėlių įteikė Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos direktorė Virginija Černiauskienė.

Skirstėmės su viltimi, kad po metų kitų ne tik iškils paminklas Vytautui Mačerniui, bet ir išvysime Vytauto Stulpino šeštąjį eilėraščių rinkinį. Poetas prasitarė, kad turi sugalvojęs jam pavadinimą – „Nieko". Pasak poeto, tokia mintis pavadinti būsimąją eilėraščių knygą kilo suvokiant, jog pasaulyje niekas nesikeičia — išlieka tos pačios didžiosios gyvenimo vertybės ir svarbiausias tikslas — gyventi.

Laikraščio „Kalvotoji Žemaitija" redaktorius Algirdas Dačkevičius