Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka
Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Media

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

Į Pradžią » Naujos knygos
  • Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose

    Autorius: Arvydas Augas

    Knygos „Tėvas Stanislovas KGB gniaužtuose“ tikslas yra atskleisti dar niekur neminėtas Tėvo Stanislovo gyvenimo aplinkybes nuo 1966 m. dirbant Paberžėje ir Dotnuvoje. Taip pat nurodyti jo giminės ištakas, surastas archyviniuose dokumentuose ir senose bažnytinėse knygose. Savo tyrinėjimus šioje knygoje taip pat pateikia straipsnio „Tėvas Stanislovas: Žmogui ir Dievui“ autorius Rytas Tamašauskas. 

  • Iš mirties slėnio į Siono kalną

    Autorius: Icchakas Aradas

    Icchako Arado likimas įkūnija XX amžiaus žydų tautos istoriją: persekiojimus, žudynes, didvyriškumą, atgimimą, atminties įamžinimą. Icchakas Aradas (Rudnicki) gimė 1926 m. Švenčionyse. Vaikystėje su tėvais persikėlė į Varšuvą, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis su seserimi pabėgo iš okupuotos Lenkijos ir grįžo į Lietuvą. Naciams okupavus Lietuvą, paauglys Aradas buvo įkalintas Švenčionių gete, kur buvo nužudyta didelė jo šeima, o jis pats ryžosi pabėgti į miškus. Po kelių mėnesių klajonių po Baltarusijos miestelius ir girias jam pavyko prisijungti prie partizanų.

    1945 m. Aradas pasiekė Izraelį, kur kovojo keturiuose karuose, o vėliau buvo paskirtas vyriausiuoju kariuomenės švietimo pareigūnu. 25-erius tarnybos Izraelio gynybos kariuomenėje metus jis baigė būdamas brigados generolu ir 1972 m. buvo paskirtas Yad Vashem muziejaus vadovu. Per 20 jo vadovavimo metų ši įstaiga tapo svarbiausiu Holokausto tyrimų ir atminimo centru pasaulyje. Tapęs pripažintu istoriku, Icchakas Aradas įgijo filosofijos daktaro laipsnį Tel Avivo universitete, dėstė žydų istoriją, jo moksliniai Holokausto istorijos tyrimai ir knygos išverstos į įvairias kalbas.

    2005 m. dr. Icchakas Aradas kartu su kitais žymiais istorikais ir visuomenės veikėjais buvo pakviestas dalyvauti Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti darbe. 2007 m., protestuodamas prieš Lietuvos prokuratūros jam ir kitiems Holokaustą išgyvenusiems buvusiems partizanams iškeltą bylą, dr. Aradas pasitraukė iš komisijos. Po kelių mėnesių byla buvo nutraukta.

    "Iš visų vietų, kur man teko gyventi, tik Lietuvos miestelis Švenčionys yra vienintelis, prie kurio prisirišusi mano siela, tik jis gyvena mano atmintyje ir širdyje, kartais pasiilgstu jo". Icchakas Aradas

  • Žalio turisto užrašai: į Afriką – atvira širdimi…

    Autorė: Rasa Rožinskienė

    Pietryčių Afrikoje gimę „Žalio turisto užrašai. Į Afriką – atvira širdimi“– antroji Rasos Rožinskienės knyga, tęsianti keliautojų šeimos nuotykių tradiciją. Pirmoji – „Žalio turisto užrašai. KUBA. Kelionė per save“– knygynuose pasirodė pernai ir jau spėjo sulaukti skaitytojų simpatijų. 
    Autoironišku stiliumi parašytų kelionių apybraižų herojus – savarankiškai keliaujanti Rožinskų šeima. Kadangi visi keturi dar tik pratinasi tai daryti – kelionėse patiria netikėtų iššūkių, atsiduria keisčiausiose situacijose, kurias traktuoja kaip gyvenimo pamokas ir pratinasi jas priimti be pykčio. Egzotiška Kenijos masajų kultūra, Tanzanijos nacionalinių parkų gamta, savanoriavimas kunigo H. Šulco „Jaunimo namuose“ Ruandoje, Zanzibaro saloje surastas laimės receptas… Visa tai ir dar daugiau geografinių, kultūrinių, emocinių atradimų, patarimų „žaliems“ keliautojams rasite šioje knygoje. 
    Autorė turi ir kitą tikslą – pasekti tikrą, nesumeluotą, nuotykių romano vertą istoriją, kaip viena šeima – burtažodžio „Į Afriką – atvira širdimi“ dėka – bando laužyti Lietuvoje įsišaknijusius stereotipus ir atvira širdimi keliauti į kraštą, kur „vandenį dar žmonės geria iš balučių“. „Keliaukite ir statykite meilės tvirtoves sutiktų žmonių širdyse, – kviečia Rasa,– nes tik tuomet pasėtas meilės grūdas subrandins šimteriopų vaisių...“
    Knyga gali patraukti „žalius“ turistus, kurie dar tik svajoja, bet dėl kalbos, šiuolaikinių technologijų ar kitų nepilnavertiškumo barjerų bijo palikti saugų namų užutekį ir užsidėti ant pečių savarankiško keliautojo kuprinę. 
    Ši knyga ir apie tai, kad kelionės gali tapti puikia terapine priemone, „homeopatiniu vaistu“ nuo visokių dvasios ligų. „Jei jautiesi nelaimingas... Jei manai, kad Dievulis tau pašykštėjo sėkmės, laimės, finansinės gerovės... Jei tariesi, kad tavo gyvenimas tik mėšlo krūva... Jei jautiesi darąs ne tai, ką norėtum daryti gyvenime... Nusipirk bilietą į Afriką, – siūlo autorė. – Tai stebuklingas kraštas, kur į žmogaus sąmonę pasibeldžia stebuklingas žinojimas – maži dalykai yra dideli!“
  • Mano šeima europiečiai

    Autorė: Karin Bojs

    VISI MES ESAME SUSIJĘ – TAM TIKRU ATŽVILGIU, GIMINAIČIAI.
    Domėjimasis savo protėviais – svarbus daugumai pasaulio kultūrų. Pažinti juos – tai pažinti savo tautą, bendruomenę, save. Senovės žmonės galėdavo pasakyti mažiausiai dešimties kartų savo protėvių vardus. Biblijoje išvardytos ilgos giminystės linijos, o seniausi vardai užrašyti daugiau kaip prieš du tūkstančius metų. Nuo biblinių laikų metodai, kaip atsekti savo protėvių kilmę, smarkiai patobulėjo. Būtent dabar jie patiria didžiausią proveržį. Tačiau protėvių kilmės atsekimas – tik pirmas žingsnis. Ne ką mažiau svarbu suprasti, kaip mūsų DNR veikia ankstesnių kartų patirtys, – mechanizmai, vadinami epigenetika, kurią mokslininkai dar tik pradeda tyrinėti. Juk paveldimos savybės ir aplinka drauge formuoja tokius esminius mūsų gyvenimo dalykus kaip identitetas ir sveikata.
    Karin Bojs užaugo negausioje ir nedarnioje šeimoje. Ji jau nepažino nei savo senelės, nei prosenelės. Išgyvendama motinos netektį, moteris pasiryžo atlikti DNR tyrimus – troško sužinoti daugiau apie save, savo šeimą, o ir visuomenės tarpusavio ryšius apskritai. Juk visi mes esame susiję – tam tikru atžvilgiu, giminaičiai. K. Bojs sugebėjo atsekti savo protėvius per visą rašytinę istoriją iki pat proistorės. Atlikdama šį tyrimą ji susitiko su daugybe įvairių šalių mokslininkų – genetikų, istorikų, archeologų. Autorės pasakojimas apima visą Europą.
    Ši neeilinė knyga nagrinėja ne tik tai, kaip formavosi Europos bendruomenės ir tautos, kas lėmė jų vienokius ar kitokius polinkius, talentus ar ligas, bet ir atskleidžia įvairias paslaptis, kaip antai: kur Europoje buvo rastos seniausios siuvimo adatos? Kokie buvo pirmieji muzikos instrumentai ir kas jais grojo? Kur Europoje radosi anatomiškai šiuolaikiniai žmonės? Kur buvo išvirtas pirmasis alus?
    Karin Bojs – garsi švedų mokslo žurnalistė, daugelį metų didžiausiame Švedijos dienraštyje „Dagens Nyheter“ kuravusi mokslo skiltį. Už 2015 m. pasirodžiusią knygą „Mano šeima europiečiai“ apdovanota prestižiškiausiu Švedijos šalies literatūriniu apdovanojimu – Augusto premija. Knyga sulaukė didelės sėkmės daugely Europos šalių.
     Kruopšti, naujausiais mokslo pasiekimais besiremianti ir nė akimirką nenuobodi Bojs, pasitelkdama šimtų tyrimų rezultatus, sukuria puikiai apibendrintą žmonijos evoliucijos paveikslą ir parodo, kaip revoliucingai DNR analizė gali praturtinti mūsų žinias apie praeitį“, – Wall Street Journal.
    „Neeilinė knyga […] iš dalies tai kelionių aprašymai, iš dalies – šeimos istorija, iš dalies – mokslinis darbas“, – Financial Times.
    „Puikiai parašyta mokslo populiarinimo knyga [...], kupina taiklių įžvalgų ir apie genetikos naudingumą, ir apie piktnaudžiavimą ja“, – Kirkus Reviews.
  • Lengva nebus

    Autorius: Liutauras Degėsys

    KEISTAI SUSIPYNUSIOS REALYBĖS.
    Naujajame romane Liutauras Degėsys perspėja: nėra lengva, lengva nebus ir būti lengva negali, jei leidžiamės tyrinėti herojų psichikos problemų gelmes. Jei ryžtamės gilintis į personažų dvasinio gyvenimo perspektyvas, – jų sielvartą, meilę ir neapykantą, pavydą ir praregėjimą, – aiškintis pasąmonės klodus, klaidžioti vidinio nerimo ir vienatvės kambariuose, vis po truputį artėjant prie savęs.
    Romane glūdi mažiausiai trys keistai susipynusių realybių sluoksniai: romano protagonistas yra rašytojas, kuris rašo knygą apie tai, kas, jo manymu, – ją parašius – turi neišvengiamai atsitikti gyvenimo tikrovėje. Rašomoje knygoje vaizduojamas rašytojo alter ego – jo romano herojus irgi yra rašytojas, rašantis knygą apie save. Susipynus abiem realybėms, herojai ima nebesuprasti, kuri realybė yra fikcija, o kuri – tikroji. Juolab kad pagrindinio rašytojo vaizduotėje, o gal ir realybėje – jis nuolat atsiduria savo aprašomo herojaus tikrovėje. Rašytojas konstruoja, modeliuoja įvairius galimus žmonių santykių variantus, aprašo juos – kaip hipotezes – knygoje, o paskui leidžiasi į gyvenimą, tikrindamas, ar jo numatyti įvykiai gali atsitikti ir kaip jie gali įvykti. Šiame mistiniame romano sluoksnyje abu herojai – romano rašytojas ir jo herojus susitinka psichologinėje ir fizinėje dvikovoje, kur nugali vienas iš jų, bet iki galo lieka neaišku, kuris iš dviejų konkurentų lieka gyvas. Psichologinio detektyvo sluoksnyje užsimezga išlikusio herojaus ir jo aprašomo personažo mylimosios ryšys. Galiausiai išaiškėja, kad viskas buvo visai ne taip, kaip atrodė iš pradžių.
    Paradoksas, ironija, humoras, kalbant apie rimtus ir tragiškus dalykus, sentimentalumas, pereinantis į cinizmą, apsimetėliškas šventeiviškumas, pavirstantis moraliniu reliatyvizmu – tokiame romano stilistinių figūrų neapibrėžtume lengva pasiklysti. O galima apsidžiaugti ir apsigyventi toje autoriaus sufabrikuotoje, sukonstruotoje sudėtingų santykių realybėje. Gyvenimas – tai nepakartojamas eksperimentas, vykstantis vieninteliu įmanomu – klaidų ir bandymų – metodu. Ir todėl gyventi įdomu, gera ir verta. Bet gyvenime lengva nėra ir nebus. Kaip ir skaitant šią knygą.
  • Numylėtinė

    Autorė: Romy Hausmann

    Šis trileris prasideda ten, kur kiti baigiasi. „Numylėtinė“ – išskirtinė šio žanro knyga ir didžiausias pastarųjų metų atradimas Vokietijoje, Spiegel bestseleris. Knyga, išversta į anglų ir daugelį kitų kalbų, pavergė viso pasaulio trilerių mėgėjus.
    Belangė miško trobelė. Lenos ir jos čia gimusių vaikų gyvenimas griežtai reguliuojamas – ir valgoma, ir net į tualetą einama pagal nustatytą tvarką. Oras į trobelę patenka per specialų mechanizmą. Vakarais Lena vaikams dainuoja lopšines, dieną juos moko. Tėvas rūpinasi šeima, saugo nuo aplinkinio pasaulio. Niekas niekada neatims iš jo žmonos ir vaikų, nes... niekas nežino, kur jie.
    Vieną dieną Lena pabėga. Bet košmaras nesibaigia. Jos kankintojas nori susigrąžinti tai, kas jam priklauso. Bet... ar ji iš tiesų toji Lena? Toji, kuri pranyko be pėdsakų prieš keturiolika metų?.. Ir kokį vaidmenį šioje istorijoje atlieka jos tikri ir netikri vaikai?
    Romy Hausmann gimė 1981 metais. 24-erių tapo vienos Miuncheno TV filmų bendrovės laidų redaktore. Po sūnaus gimimo ji – laisvai samdoma darbuotoja, nuo 2016-ųjų jos tekstai reguliariai skelbiami tinklaraštyje www.mymonk.de. Trileris „Numylėtinė“ – R. Hausmann literatūrinis debiutas, iškart sudominęs ir kinematografininkus. Rašytoja su šeima gyvena atokioje miškingoje vietovėje netoli Štutgarto.
    „Baisūs dalykai atsitinka ne tik tuomet, kai griebiamasi ginklų ar pasipila kraujo upės, kartais pakanka kelių sielos randų, atsivėrusių žmogui net prieš jo paties valią, kad būtų išgaląstas pavojingiausias ginklas – žmogaus protas“, – Romy Hausmann.
     
  • Tėvo sutartis

    Autorius: Jonas Hassen Khemiri

    AKISTATA SU SAVO PRAEITIMI.
    Užsienyje gyvenantis tėvas – o kartu ir senelis – atvyksta aplankyti savo suaugusių vaikų. Pagal išankstinius senyvo vyro įsitikinimus, jo sūnus – nevykėlis, o duktė ištekėjo ne už to vyro. Tik jis pats sau atrodo nugyvenęs nepriekaištingą gyvenimą. Tačiau per dešimt intensyvaus šeimos bendravimo dienų iškyla skaudūs praeities prisiminimai. Tėvui – o kartu ir seneliui – tenka stoti į akistatą su savo praeitimi. Greitai kaitaliojant pasakojimo perspektyvas atskleidžiamas intymus chaotiškos ir tuo pačiu neva tobulai normalios šeimos portretas.
    „Tėvo sutartis“ – tai intelektuali psichologinė saga, pasakojanti apie komplikuotus santykius tarp, atrodytų, pačių artimiausiųjų. Karčiu humoru ir tylia išmintimi žaižaruojantis kūrinys klausia: ar gali šeiminės aplinkybės nulemti žmogaus likimą? Ar galima iš naujo suderėti tarp šeimos narių sudarytos sutarties sąlygas? Ar visgi joms lemta amžiams pririšti šeimą prie praeities?
    Jonas Hassenas Khemiris – garsus šiuolaikinis švedų rašytojas, romanų, pjesių, esė ir apsakymų rinkinių autorius. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių patys svarbiausi Švedijos apdovanojimai – Augusto premija ir P. O. Enquisto literatūrinė premija. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė kone šimtas teatrų visame pasaulyje.
    Rašytojo kūrybą įvertino ne tik skaitytojai bei literatūros kritikai, bet ir tokie šiuolaikinės literatūros grandai kaip Joyce Carol Oates ir Hermanas Kochas, pavadinę autorių vienu įsimintiniausių šiuolaikinių skandinavų rašytojų. Autorius pelnytai vadinamas ne tik talentingu švedų literatūros tradicijų tęsėju, bet ir subtiliu jos novatoriumi, gebančiu minimaliomis priemonėmis sukurti vertingą kūrinį.
  • Memelio gaisras

    Autorė: Diana Latvė

    NOVELIŲ ROMANAS
    Paslaptingasis Memelis ir jo priemiesčiai, Krymo karo įvykiai ir keistos aplinkybės, į kurias patenka niekuo dėti Solovkų vienuolyno vienuoliai ir dvi anglų fregatos. 1854 metų naktį įsiplieskia Didžiojo Memelio gaisras ir meilė vietinei merginai Lindai... O 1966-aisiais, statant Vakarų laivų remonto gamyklą, Klaipėdos priemiestyje nukasamas Smeltės pusiasalis su visu Mažosios Smeltės kaimu. Tarsi jo niekada nė nebuvo. Praeities išsižadėjęs „politrukas“ pavyduliauja žmonos meilužiams, o Amžinojo miesto valtininkas luotu per Danės upę iki šiol tebekelia pavargėlius miestiečius į anapusinius vandenis...
    Dianos Latvės novelių romano „Memelio gaisras“ istorijos peržengia amžių ir valstybių ribas. Visus rašytojos pasakojimus vienaip ar kitaip sieja trys veikėjai – Jonas Kelis, jo sūnus Mikė ir neregimas, atmintį istorijos tėkmėje išsaugantis laikas. 
    „Bandau užčiuopti praeitį, o kai nepavyksta – išsigalvoju nebūtų dalykų, jie tampa vis realesni. Kas, jei mano pramanai ateityje virs istorija? Tuomet visa praeitis – vien išgalvotos legendos“, – Diana Latvė.
    Diana Latvė – VU absolventė, biologė. Bendradarbiauja su kultūros leidiniais „Durys“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, literatūros almanachu „Baltija“. „Memelio gaisras“ – pirmoji rašytojos spausdintinė knyga.
  • Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus

    Autorė: Olga Tokarczuk

    JEI PRIGLAUSTUME PRIE ŽEMĖS AUSĮ, PASLAPTĮ PAJUSTUME GLŪDINT SAVO KAULUOSE...Atokiame Lenkijos kaime keistuolė Janina Dušejko tamsiais žiemos vakarais studijuoja astrologiją, kartu su buvusiu mokiniu verčia Williamo Blake'o poeziją ir prižiūri Varšuvos gyventojų sodo namelius. Ji mieliau renkasi gyvūnų nei žmonių draugiją. Ieško ryšių tarp planetų išsidėstymo ir to, ką rodo televizija. Jos manymu, žmonių vardai dažnai neatitinka konkrečių asmenybių, todėl žmones verta pervardyti. Netikėtai kaimelio ramybę sudrumsčia paslaptinga Janinos kaimyno, praminto Didžiąja Pėda, mirtis. O tuomet pasipila ištisa keistų mirčių virtinė. Energingoji moteris ima versti nusistovėjusį – ir užsistovėjusį – tradicinį vietinės bendruomenės gyvenimą aukštyn kojom...

    Intriguojantis detektyvinis šio romano siužetas labai išradingai panaudojamas skaitytojų dėmesiui prikaustyti. Tačiau knygoje kartu keliama daugybė svarbių idėjų – nuo hipsteriškos laisvamanybės iki ekofeminizmo.
     
    Olga Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureate. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižišiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“ (angliškai romanas pasirodė „Flights“ pavadinimu). Antrą kartą autorė „Man Booker International Prize“ premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą. Prieš dešimtį metų Lenkijoje išėjęs Olgos Tokarczuk romanas šiandien pasirodo dar aktualesnis, dar sodresnis, dar subtiliau atskleidžiantis nūdienos pasaulio natas.
     
    „Nepaprasta knyga. Tokarczuk romanas – linksmas, vaizdingas, pavojingas ir verčiantis sunerimti. Jame keliama rūsčių klausimų apie žmogaus elgesį. Nuoširdžiai žaviuosi šiuo nuostabiu kūriniu“, – Annie Proulx.
     
    „Nuostabiai keistas, legendą primenantis detektyvas... Tai filosofinė paslapčių kupina pasaka apie gyvenimą ir mirtį. Šias paslaptis, jei priglaustumėte prie žemės ausį, pajustume glūdint savo kauluose“, – New York Times Book Review.
  • Kūju per Lietuvos istoriją

    Autorius: Dalius Stancikas

    Dalius Stancikas (1963) – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro specialistas, buvęs Seimo pirmininkės patarėjas, „Bernardinai.lt“ portalo redaktorius, ilgus metus rašantis aktualiomis politikos temomis šalies žiniasklaidoje. Jokia paslaptis, kad pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vyksta informacinis karas prieš antisovietinės rezistencijos dalyvius. Nesiskaitant su faktais, rezistencijos istorija straipsniuose ir knygose perrašoma iš esmės pagal sovietinį istorijos pasakojimą, o šiam spaudimui pasidavę politikai trina laisvės kovotojų atminimą iš šalies viešųjų erdvių. Knygoje autorius pirmąkart pateikia išsamų ir visapusišką atsaką šiai Rūtos Vanagaitės ir daugelio kitų paleistai melo lavinai. Nesusitelkdamas į kurį vieną atvejį D. Stancikas analizuoja ryškiausius rezistencijos istorijos „perrašymo“ epizodus, leisdamas kalbėti gausiems šaltiniams ir amžininkų liudijimams. Knygoje persipina šiandieninės diskusijos ir karo bei pokario meto ginkluotos rezistencijos istorijos klausimai. Studijai kontekstą suteikia istorikės profesorės Rasos Čepaitienės įvadinis straipsnis, novatoriškai konceptualizuojantis vykstantį kultūrinį karą istorinės atminties fronte. Lengvo stiliaus ir nedidelės apimties knyga yra nepakeičiamas ir būtinas kiekvienam neabejingam piliečiui šaltinis šiandieninėse diskusijose apie naujausių laikų Lietuvos istoriją.

  • Saulės sesuo. Elektros istorija

    Autorė: Lucinda Riley

     „– Tu gali, Elektra. Nes tavo mama ir tėtis Atlantas, o ką jau kalbėti apie patį Dievą, dabar žvelgia į tave. Jie atvedė tave prie šios akimirkos, nes tiki tavimi ir tuo, kuo tu gali tapti.“
    LUCINDA RILEY (Liusinda Raili) gimė Airijoje. Pirmą savo knygą ji parašė būdama dvidešimt ketverių metų, baigusi ankstyvą karjerą kine, teatre ir televizijoje. Jos knygos išverstos į 37 kalbas, visame pasaulyje jų parduota daugiau nei 20 milijonų egzempliorių, jos nuolat yra Sunday Times ir New York Times bestselerių sąrašuose. Šiuo metu ji rašo „Septynių seserų“ ciklą, pasakojantį įvaikintų seserų istorijas ir paremtą mitu apie garsųjį Plejadžių žvaigždyną. Kiekviena šio ciklo knyga tampa bestseleriu visame pasaulyje. Šiuo metu Holivudo kompanija ruošiasi pagal šį ciklą statyti serialą.
    „Saulės sesuo“ – knyga apie šeštąją seserį Elektrą. Išskirtinio grožio ir išskirtinio būdo juodaodę, vieną garsiausių pasaulio modelių. Atrodo, kad ji turi viską: nepaprastą išvaizdą, nuostabų butą Manhatane, svajonių profesiją. Tačiau niekas nežino, jog už viso to slypi vienatvė ir liūdesys dėl staigios ją ir penkias seseris įvaikinusio tėvo mirties, malšinamas alkoholiu ir narkotikais. Pykčio ir nerimo priepuoliai, degtinė ir kokainas vos nesugriauna Elektros gyvenimo. Bet lemtingą akimirką ji gauna laišką iš moters, vadinančios save jos tikra senele...
    1939-aisiais Sesilė Hantli-Morgan iš Niujorko atvyksta į Keniją gydyti savo sudaužytos širdies. Kenija ją pasitinka pribloškiamo grožio gamta ir linksmybėmis krikštamotės namuose, kur ji sutinka rūstų viengungį Bilą Forsaitą. Atrodo, kad jam daug artimesni masajai ir laukinė gamta nei moterys – visos, išskyrus Sesilę. Ji nė nenutuokė, kad šis susitikimas bus lemtingas. O juo labiau – kad į jį įžengs maža juodaodė mergaitė, kuri ir taps Elektros istorijos pradžia.
    Svaiginantis pasakojimas, vedantis skaitytoją nuo betoninių Manhatano dangoraižių iki deginančios Afrikos saulės, nuo narkotikų iki liūtų medžioklės, nuo kovų už juodaodžių teises Harleme iki masajų genties ritualų – tokia šeštosios sesers Elektros istorija.
  • Mergina iš laiško

    Autorė: Emily Gunnis

    Esi mano dukra, nors mudvi sieja ne kraujo, o širdies ryšys, ir toji širdis dūžta suvokus, kad savo ketinimais tik dar labiau pagilinsiu tą skausmo jūrą, per kurią tau teko bristi ilgus aštuonerius savo gyvenimo metus.
    Emily Gunnis – buvusi televizijos režisierė, šiuo metu su šeima gyvenanti Braitone. Ji – viena iš keturių garsios britų rašytojos Penny Vincenzi dukterų, nuo vaikystės norėjusi rašyti romanus, kaip ir mama. „Mergina iš laiško“ – debiutinis jos romanas, sukrėtęs ir pavergęs daugybę skaitytojų, išverstas į 17 kalbų.
    Tai tikrais faktais paremta pribloškianti istorija apie daugybės vienišų motinų ir jų kūdikių likimus. Apie Šv. Margaritos namus, į kuriuos būdavo atiduodamos pastojusios merginos, ir tas kančias, kurios laukė tiek nelaimingų motinų, tiek prievarta atimtų ir įvaikintų jų kūdikių.
    Saseksas, 1956-ieji. Aivė Dženkins laukiasi kūdikio, tačiau būsimasis tėvas nesiruošia turėti su ja nieko bendra. Mama nuo jos nusigręžia, leisdama patėviui ištaisyti šeimą užklupusi nešlovę – išsiųsti nėščią Aivę į Šv. Margaritos namus. Iš šių namų Aivė niekada nebeišeis… Tačiau išeis jos dukra. Į svetimą šeimą.
    Londonas, 2017-ieji. Jauna žurnalistė Samanta Harper, viena auginanti dukrą, labiau už viską trokšta sukrečiančios istorijos. Kartą grįžusi namo ji randa savo močiutę užsnūdusią ties laišku, kurio turinys Samantą pribloškia. Tai laiškas, kurį siaubo apimta Aivė rašė savo vaiko tėvui iš Šv. Margaritos namų, maldaudama ją išvaduoti. Kaip laiškas pateko pas jos močiutę? Kas nutiko kūdikiui? Įsitraukusi į tragiškos istorijos tyrimus ji sužino ir apie paslaptingų mirčių virtinę, sekančią šių nelaimingųjų pėdsakais. Šv. Margaritos namai tuoj bus nugriauti; Samanta turi tik keletą valandų, kad išsiaiškintų šešiasdešimties metų senumo paslaptį, kitaip tiesa, slypinti taip arti namų, dings amžiams. Ji nemanė, kad nelaimingos merginos likimas bus tiesiogiai susijęs su ja pačia… 
     
  • Prarastos valandos

    Autorė: Karen White

    Vyrai, kurie rašo istorijos knygas, pasakoja apie mūšius ir pergales. O žmonių sielų istorijas pasakoja moterys.
    KAREN WHITE (Karen Vait) – JAV rašytoja, dvidešimt keturių bestselerių autorė. Šiuo metu ji su vyru ir dviem vaikais gyvena Džordžijos valstijoje, JAV pietuose, kur
    vyksta ir daugumos jos romanų veiksmas. Lietuviškai jau išleisti jos romanai „Stiklo skambesys“, „Pakrantės medžiai“, „Naktis, kai užgeso šviesos“.
    Kai Paiper Milz buvo dvylika, ji padėjo seneliui užkasti dėžę sode už namo. Dėžė buvo senelės, todėl mergaitė pernelyg nesidomėjo, kas jos viduje, ir tai niekam nerūpėjo dar dvylika metų. Nelaimingas atsitikimas žirgų lenktynėse sudaužė visas Paiper svajones apie olimpinį auksą. Po senelio mirties ji paveldėjo namą su visomis jo paslaptimis, įskaitant ir kambarį, kurio nėra. Ar jis visgi yra? Bandydama atsigauti po sunkios
    traumos, ji sugrįžta į senelių namus ir prisimena sode užkastą dėžę. O joje – iškarpų albumo lapai ir grandinėlė, iki pusės apkabinėta karuliais. Ir 1929-ųjų laikraščio iškarpa, kurioje rašoma, kad Savanos upėje buvo rastas kūdikio kūnelis. Grandinėlė ima pasakoti apie tris drauges tais tolimais 1920-aisiais: kiekviena jų segėdavo grandinėlę keturis mėnesius, papuošdavo ją karuliu ir fiksuodavo draugystę iškarpų albume. Tačiau kodėl viskas nutrūko? Kas buvo tas kūdikis? Ir kodėl jos liūdnoji senelė apie tai niekada nepasakojo?
    Paiper visada manė, kad senelė neturi ką papasakoti. Ir tik dabar, kai jau per vėlu, ji supranta klydusi. Ir leidžiasi į istorijos paieškas.
    „Prarastos valandos“ – istorija apie tai, kad kiekviena moteris turi turėti dukterį, kuriai papasakotų savo istoriją. Apie paslaptis, kurios griauna gyvenimus, ir pamokas, kurias išmokstame jas sužinoję. 
     .  
  • Sodas

    Autorė: Marina Stepnova

    Marina Stepnova (g. 1971 m. Jefremove, Tulos srityje) – viena žymiausių šiuolaikinių rusų rašytojų, romanų „Lazario moterys“, „Chirurgas“ ir „Italų pamokos“ autorė. Jos knygos pelnė prestižiškiausias Rusijos literatūros premijas, išverstos į 23 kalbas. 
    „Sodas“ – naujausia autorės knyga, nukelianti mus į XIX a. Rusiją. Į klestinčią kunigaikščio Boriatinskio sodybą, apsuptą lūžtančio nuo gėrybių sodo. Ir sodyba, ir pats kunigaikščių gyvenimas – kaip šventė: amžina, dosni, džiūgaujanti. Tačiau į šį gyvenimą ateina vėlyvas ir niekieno nelaukiamas vaikas. Dukra, kurios gimimas sugriauna idealiai atrodžiusią šeimą. Tusia nuo gimimo yra kitokia. Patriarchalinėje, tradicijų sukaustytoje visuomenėje, kurioje kiekvienas elgiasi ir gyvena taip, kaip diktuoja luomo taisyklės, ji atrodo, lyg būtų atėjusi iš kito laiko. Ji nuo gimimo daro ką nori, elgiasi kaip neįprastai laisvai, šokiruodama aplinkinius. Ji pati sprendžia, kada jai pradėti kalbėti. Kaip elgtis, kuo domėtis, ką mylėti ir ko neapkęsti – o tai neatleistina toje aplinkoje, kurioje jai tenka gyventi.
    „Sodas“ – knyga, skirta pasiilgusiems klasikinės rusų literatūros. Tai epinis, plačiais mostais nutapytas anuometinės Rusijos paveikslas. Didžiulis Boriatinskių dvaras – tarsi rusiškas pasaulio modelis: su pirkliais ir valstiečiais, prietarais ir pažanga, mergomis patarnautojomis, sėja ir derliaus nuėmimu, sodu, kiaulėmis ir arkliais. Ypač arkliais, kurie Tusiai reiškia daugiau nei žmonės. Visą šį universumą valdo dviese: Nadežda Aleksandrovna Boriatinskaja ir Tusiai ateiti į pasaulį padėjęs vokiečių kilmės daktaras Meizelis. Šiame gyvame, kvėpuojančiame, sklidiname uždarame pasaulyje gyvena Tusia. Jų pasaulio centras. 
    O kažkur toli, už dvaro sienų, Simbirske, įsižiebia kibirkštis, iš kurios įsiplieks didysis gaisras. Bręsta sąmokslas prieš carą...
  • Kasios K. asmeninis gyvenimas

    Autorė: Asta Jolanta Miškinytė

    – Eime, jau laikas. Negaliu ilgiau čia būti.
    Pažvelgęs į tokį ramų Kasios K. veidą, Juozas suprato, kad viskas ir ginčytis ar toliau kalbėti nebeverta. Tad nutilo ir jie ramiai išėjo, užrakindami duris abu žinojo, kad niekada daugiau čia negrįš ir niekada daugiau nieko tarp jų nebus, ir daugiau to minėti nereikia, nes likimas pasisuko jiems nepalankia puse, parodydamas visą jų naivaus plano kvailumą. Po kiek laiko abu ištrins tai iš atminties ir sveikinsis lyg niekur nieko, kaip sveikinasi susitikę kaimynai.
    Asta Jolanta Miškinytė – skaitytojų pamėgtos knygos „Bitlas, Ana Orka ir aš“ („Tyto alba“, 2020) bei radijo pjesės „Mama, aš tave myliu“ autorė, trijų dukterų mama.
    Naujasis jos romanas – moters brendimo istorija, kurią autorė pasakoja su jai būdinga aistra, atvirumu ir atjauta. Iš pirmo žvilgsnio paprastos moters gyvenimas – kaip kalnų kelias: staigūs posūkiai, jokių kelio ženklų, o troškimai meilės ir prasmingesnio gyvenimo verčia didinti greitį... Jūs nugyvensite kartu su Kasia K. jos skaudų, bet tikrą gyvenimą iki visų mūsų taip geidžiamos sielos ramybės akimirkos. 
    Kodėl Kasia K.? Nes čia Vilnius, Grigiškės, bet dar buvo ir Žemutinis Pavilnys, kur mano močiutės kaimynė, buvusi  J. Pilsudskio vaikų auklė, padovanojo anų laikų  alavinį puodelį su ilga rankenėle. Jame virdavo man manų košę... 
    Mano dukra pasiuvo skudurinę lėlę ir pavadino ją Kasia Kovalska. Niekas nežino kodėl. Bet nuo tada žinojau, kad kada nors papasakosiu apie Kasios K. gyvenimą. Tiesa, istorija laikui bėgant augo, pildėsi, keitėsi, kol įgijo dabartinį pavidalą.
    Ar Kasia K. yra ta skudurinė lėlė? Beveik. Tol,  kol plaukia pasroviui ir sutinka būti šalia vyro taip, kaip jis nori ar tikisi, nesipriešindama, nes leidžiasi vedama protu nesuvokto bundančio seksualumo, nekreipdama dėmesio į savo pačios poreikius. Bet  palengva  Kasia K. įgyja tam tikro tvirtumo, kuris  leidžia pasipriešinti. Suaugti. Ir tuomet aplinkiniai liaujasi ja manipuliavę. Tai pasakojimas ir apie tai, kokia stipri yra motinos meilė, net jei apie ją nekalbi nuolatos ar neturi galimybės jos parodyti. Ji niekur nedingsta ir lemiamu momentu suteikia jėgų pasielgti taip, kaip geriausia. Moteris bet kokioje situacijoje gali išlikti stipri.
    Man tai  istorija,  kupina vilties, nes niekas niekada nesibaigia. Rašydama pirmą romaną linkėjau kiekvienam sutikti savo Bitlą, nes tada gyvenimas gali pasikeisti į gera. Rašydama antrą kiekvienai noriu palinkėti šiek tiek Kasios K. gyvybingumo . (Asta Jolanta Miškinytė). 
 
Savanoris bibliotekoje