Zita Mažeikaitė
„Skylėta atminties skara apsigobus vartau pernykščius lapus, kaip ta žiemos užklupta kuosa. Tarsi pro rūką ryškėja mano artimieji. Girdžiu jų balsus, pokalbių nuotrupas, močiutės pamokymus, užkalbėjimus, prietarus. Rupi jų kasdienybė įsipina į dabartį. Per drangą ar pūgą regiu šilines dzūkes, kelis kilometrus žingsniuojančias į bažnyčią...
Smalsumas, tikėjimas net slogioj kasdienoj padeda įžvelgti nedidelius stebuklus.
Kas būta – atgyja, sužiba, mainosi raštai. Pinasi eilėraščiai iš įvairiaspalvių gijų. Kaip ir gyvenimas. Dėlioju gabalėlį prie gabalėlio, dygsniuoju prabūto laiko skiautinį.“ Zita Mažeikaitė
