Kara Romero buvo tikra, kad visą gyvenimą dirbs mažų lempučių gamykloje. Tačiau per 2008-ųjų finansų krizę, jau peržengusi penkiasdešimt, to darbo netenka. Tenka ieškotis naujo ir vaikščioti į 12 darbo pokalbių. Ji praranda viską, tik ne galimybę pagaliau papasakoti savo gyvenimo istoriją – nuoširdžiai, atvirai, šmaikščiai, kartais susigraudindama, kartais pasijuokdama ir vis atsigerdama vandens, nes nuo ilgo kalbėjimo ir jaudulio džiūsta burna. Jai to išsišnekėjimo labai reikia, kaip ir darbo.
Karą tuoj pat pamilsti už tai, kaip ji vertina žmogiškuosius ryšius, kaip jaučia pasaulį, už jos išmintį, įžvalgumą. Ji tampa tarsi drauge. Pasak kritikų, tai viena iš tų retų knygų, kuri ir labai juokinga, ir labai tikra, jaudinanti. Jai pasibaigus, norisi susėsti su Kara jos virtuvėje, mėgautis gardžiais sausainukais ir šnekėtis, šnekėtis...
