Naujausias literatūrinės I. Simonaitytės premijos laureato Mindaugo Milinio romanas „Klastotė“, ne apie paprastą religinių vertybių vagystę ar įžūlų banko apiplėšimą. Tai romanas, kuris priverčia susimąstyti: kaip išlikti žmogumi, kai kiekviename žingsnyje privalai rintis? Tačiau kuris pasirinkimas yra teisingas? Tas, kuriuo išsaugai gyvybę, ar tas, kuriuo išsaugai garbę?
Rinktis reikia visiems šio romano veikėjams. Ir ryžtingai savo tikslo siekiančiai Konstancijai, savo tapatybę slepiančiam paslaptingajam Dovui Gelžaičiui, skaitytojams pažįstamam iš ankstesnių romanų, laikrodininku apsimetančiam palūkininkui Gutmanui, gražuoliui karštakošiui partizanui Tautvašai, medicinos docentui Markuliui, net MGB ministrui Jefimovui. Ironiška, tačiau pasirinkti privalo net Sniečkus ir pilkuoju kardinolu vadintas Suslovas. Tačiau tie pasirinkimai nelygiaverčiai. Vieniems – tarp išdavystės ir pasiaukojimo, kitiems, tarp lojalumo Stalinui ir asmeninės gerovės.
Trilerio atmosfera tokia įtempta, kad jį skaitydamas užuodi dūmus, girdi traukinio ratų dundėjimą, kulkosvaidžių papliūpas miške, įtrauki galvą slėpdamasis nuo prašvilpiančių kulkų, gūžiesi nuo žvarbaus vėjo ir įkyraus lietaus.
Romanas „Klastotė“ apie lietuvių tautos dvasią, kurios nepalaužė nei komunistų klasta, nei žiaurūs tardymai, nei trėmimai, nei žudynės.
Dingęs, o gal pavogtas, Marijos paveikslas iš Aušros Vartų koplyčios kupiname įtampos trileryje tapo ne paprasta religine relikvija, bet tautos simboliu.
Tai istorinis trileris apie rezistenciją – tiek ginkluotą, tiek dvasinę. Kiekvienas sprendimas čia gali kainuoti gyvybę, kiekvienas žingsnis miško taku, Vilniaus ar Kauno gatvėje, net lipant malūno laiptais, gali būti paskutinis. Ir vis tik, nepaisant išdavysčių, mirties baimės, draugų žūčių, troškimas nenusilenkti ir išsaugoti nepalaužtą tautos dvasią išliko.
Romanas „Klastotė“ tęsia romane „Partizanas“ pradėtą gvildenti partizaninio pasipriešinimo temą.
