„Mūsų miestelis“ – beveik realistiškas. Jame galioja tie patys fizikos dėsniai, gyvena tokie patys kaip mes žmonės, atpažįstami iš kasdienybės – jų troškimai ir elgsena ne keisti, ne prasimanyti, tik tarsi prožektoriaus šviesos išryškinti (arba pagauti) tamsoje.
Kiekvieno šios knygos apsakymo centre – vis kitas veikėjas, tačiau netrukus visi jie susilieja į vieną tipažą – nelaisvą, užguitą, sutrikusį žmogų, priklausomą nuo kitų nelaisvų žmonių ir nuo nematomos, bet nuolat jaučiamos galios.
Čia neliko humanizmo, neveikia moralės normos. Tokioje aplinkoje nėra prasmės nei priešintis, nei paklusti. Tik aklai mėginti išgyventi tiesmukame, lėkštame ir beasmeniame pasaulyje, kuriame lygybės, tarpusavio pagalbos, atjautos ir tolerancijos principai iškreipti ir nukreipti kaip ginklai prieš bejėgį.
