Tai pažintinė knyga apie Lietuvos istorijos fenomeną – knygnešystę, kurią UNESCO pripažino unikalia ir pasaulyje atitikmenų neturinčia veikla. Kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje, 1864–1904 m. caro valdžia uždraudė lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Knygnešiai lietuviškas knygas nelegaliai gabeno iš Rytų Prūsijos ir platino po visą Lietuvą.
Knygoje apstu knygnešių bei daraktorių autentiškų prisiminimų bei nuotraukų, jų giminaičių pasakojimų, istorikų įžvalgų, senovinio Lietuvos kaimo buities realijų. Autorė atskleidžia šių žmonių dvasinę stiprybę, drąsą, sumanumą, ištvermę ir pasiaukojimą ir įrodo, kad knygnešystė – ne tik istorinė, kultūrinė, bet ir dorovinė mūsų vertybė.
Knyga parašyta paveikiu, gyvu stiliumi. Skaitytojas pasijus tarsi laiko mašina persikėlęs į senovinį Lietuvos kaimą, kuomet žmonės važinėjo arkliais, dėvėjo naminio audimo drabužius, avėjo klumpėmis, pasišviesdavo žibalinėmis lempomis ar žvakėmis, bet nuveikė didžių ir prasmingų darbų.
