Ignui ką tik suėjo septyniolika. Jis jau maždaug metus uždarytas savo kambaryje. Vienintelis užsiėmimas ‒ plėšyti laikraščius. Tai jį ramina. Ignas neprisimena nieko, kas buvo iki tol, neturi praeities, o ateitis ‒ neaiški.
Vieną dieną Ignas laikraštyje pamato merginos nuotrauką. Galbūt kadaise ją pažinojo. Gal buvo įsimylėjęs. Paauglystėje šis jausmas toks stiprus, kad ir dabar priverčia Igno smegenis nubusti ‒ jos vėl ima veikti, tačiau su pertrūkiais, palengva. Ignui dar reikės daug ką suprasti ir ne į visus klausimus bus atsakyta.
Kas nutiko pasauliui, kad paauglystėje visi praranda ankstesnes patirtis ir tampa plėšytojais? Kodėl plėšytojus reikia laikyti uždarytus ir kuo jie pavojingi jaunesniems vaikams? Kurie sutikti žmonės ‒ draugai ar pažįstami ‒ yra tikri, o kurie ‒ tik projekcijos, buvusių patirčių atšvaitai? Kuo galima pasitikėti, jei abejoji netgi savimi?
Tačiau svarbiausia ‒ suvokti, kad net ir labai smarkiai pasikeitus pasauliui ir pačiam žmogui esminiai dalykai išlieka: tai tarpusavio ryšys, noras padėti ir sulaukti pagalbos, nes tik kartu, o ne po vieną galima išgyventi baisiausius pokyčius, kuriuos pagal vieną iš versijų galbūt lėmė neatsakingas žmonių požiūris į ekosistemą.
