2018-aisiais videožaidimų industrijos pelnas pirmą kartą pralenkė muzikos ir kino industrijų pelnus kartu sudėjus, o 2023-iaisiais pasaulyje buvo per 3 milijardus aktyviai žaidžiančių žmonių. Akivaizdu, kad videožaidimai užtikrintai įsiskverbė į daugelio kasdienybę ir tapo godžiai vartojamu kultūriniu reiškiniu. Kas šiuo atveju yra laimėtojas – žaidėjas ar žaidimų pramonė?
Marijam Didžgalvytė, knygoje analizuodama videožaidimų industrijos politinius, socialinius ir ekonominius aspektus, pabrėžia, kad žaidimai nėra vien tik pramoga, menas ar sportas, kartu tai yra galingas kultūrinis ir politinis įrankis, naudojamas formuoti mūsų pasaulėžiūrą, vertybes, elgsenos modelius, kalbą, estetiką.
Nors videožaidimai suburia stiprias žaidžiančiųjų bendruomenes, suteikia progą atsipūsti, pasilinksminti ar patirti alternatyvią realybę, juose vis dar gausu rasistinės ir seksistinės retorikos, smurto ir žaidimų kūrėjams nepalankių korporacijų įsakymų.
