Ar rūpestėliai gali suartinti? Gali. Tuo įsitikinome liepos 23 d. bibliotekoje vykusiame dar viename nerežisuotame poezijos skaitymo vakare „Smagūs rūpestėliai“.
Šį kartą prie bendro stalo neliko nė vienos laisvos vietos. Susirinko poetės, poezijos mylėtojos ir tos, kurios pačios nerašo, tačiau poeziją jaučia visa širdimi. Kiekviena atsinešė ne tik eilėraštį, bet ir dalelę savo gyvenimo.
Vakaro pradžioje dalyvės intuityviai rinkosi daiktus, kurie tapo mažais rūpestėlių simboliais. Kodėl būtent šis daiktas tarsi „pasirinko“ jas? Nuo šio klausimo prasidėjo pirmieji pasakojimai, atvėrę kelią eilėraščiams, prisiminimams ir nuoširdiems pokalbiams.
Prie stalo skambėjo įvairių autorių poezija, žemaitiškos eilės, autorinė kūryba, o viena jautriausių akimirkų tapo senelio 1939 metais – Lietuvai neramiu istoriniu laikotarpiu – parašytų eilių skaitymas. Jas perskaitė anūkė, sauganti ne tik šeimos atminimą, bet ir gyvą ryšį su praeitimi. Tą akimirką poezija tapo daugiau nei tekstu – ji virto tiltu tarp kartų.
Vakaro metu dalyvės dalijosi ne tik eilėraščiais. Iš mažų kasdienių rūpestėlių gimė dideli pokalbiai apie gyvenimą, vaikystę, netikėtus išbandymus, žmogišką atsakomybę ir tai, kaip laikas pakeičia mūsų požiūrį į tai, kas kadaise atrodė labai svarbu. Net pasakojimas apie šuns įkandimą virto jautria diskusija apie žmogiškumą, pasirinkimus ir gebėjimą suprasti kitą.
Vakaro pabaigoje vis aiškiau ryškėjo mintis, kad rūpesčiai nėra vien našta. Jie moko, augina, suartina žmones ir neretai tampa eilėraščių pradžia. Galbūt todėl lietuvių kalboje turime tokį šiltą žodį – rūpestėlis.
Nuoširdžiai dėkojame visoms, kurios šį vakarą kūrė drauge. Mūsų nerežisuotuose poezijos skaitymo vakaruose nėra žiūrovų – kiekvienas tampa jų bendraautoriumi. Ir būtent dėl to kiekvienas susitikimas būna vis kitoks, nepakartojamas ir tikras.
Projekto „Poezija ant septynių kalvų“ renginys.
