Taip buvo nuspręsta – susitikti ir pasikalbėti iš atminimų, iš buvusio laiko. Tiesiog buvimo su ja kartu. Iš pačios mokytojos, bičiulės, literatės Adolfinos Varnelienės bendrystės, jos gyvenimo ir kūrybos. Sekant mintį, ilgesį, pastovumą, ir pabendrauti. Paankstintas susitikimas – iki tikrosios gimtadienio datos, lapkričio trečiosios, dar yra laiko, bet sykiais taip reikia – būti ir pasikalbėti. Juk jau penkeri metai, kai Adolfinos Varnelienės nėra tarp mūsų – atmintis gyva. Regis, čia pat jos „Tolybių toliai“ – vis su mumis, pažinusiais, išlaikiusiais Adolfinos pokalbių akimirkas. Anot jos pačios, ,,Žodžiai, surišti su žodžiais, – koks mielas raizginys“.
Ir susitikome Miesto bibliotekoje spalio 20-osios pavakarę pasikalbėti – atminties ir išgyvenimų akistatai. Pradžia – pačios A. Varnelienės žodžiai – perspėjimas: „Tu visada nešiokis žodį,/ Kad jį kitiems padovanotum.“
1935 11 03 – 2020 06 12 – toks Adolfinos gyvenimo žemėje laikotarpis. Tuoj bus 90-metis – Miesto bibliotekoje būtent tai progai skirta ir paroda: jos parašytos eilėraščių knygos „Ilgesį nupūsk“ ir „Kol saulė Topoliuos“, prozos leidiniai „Kunigas Juozapas Gasiūnas Žemaičiuose“ ir „Per kūlgrindą“ bei redaguoti kitų kūrėjų darbai: eilėraščių knygos, „Atodairos. Telšių 5-oji vidurinė mokykla/„Džiugo“ gimnazija“ – atminimų knyga, straipsnių medžiaga apie lietuvių kalbos mokytoją metodininkę. Žodžiu, vakarojimas skirtas prisiminimams. Itin jautriai pasidalyta tiek apie vaikystės metus, tiek apie Adolfinos kūrybinius ieškojimus. Vytautas Stulpinas ir Sigita Naglienė pasidalijo, kas stebino, kuo buvo saviti bendrystės metai su Adolfina. Paskaityta jos eilėraščių. Ir – buvo labai gera.
Ir dar – tiesiog šiek tiek Adolfinos Varnelienės minčių – artinančių ir primenančių:
„Ten, kur žmonės, kur su žmonėmis, – mokaisi“.
„Tveruose, mūsų namų erdvėje, nieko nereiškė daiktai, turtas. Dažnai girdėdavau kalbant apie kaimynų nelaimes ir norą jiems pagelbėti.“
„Visiems mums liepė mokytis ir pradėtus mokslus baigti. Mes taip ir padarėme.“
„Pirmas mano eilėraštukas buvo skirtas Mamai. Paskui šeštoje klasėje primargintas sąsiuvinis...“ „Mano paeiliavimai – sunkių, linksmų ir prasmingų gyvenimo akimirkų akordai, langas į būtį, kurioje svarbiausia – išlikti savimi.“
„Namų šiluma – gyvenimo kūryba.“
„Vaikai mato, girdi, mėgdžioja, ką daro suaugusieji.“
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė – arti savo mokinių:
„Tikėjau, jog visą savo darbingą gyvenimą ja būsiu. Ir tai išsipildė.“
„Mylėjau mokinius, girdėjau jų širdies plakimą. Maniau, jog literatūros pamokos – reliktinės vertybės. Į jas mokiniai turi ateiti, nebijodami mokytojo.“
„Ogi nuolat nardinu savo sielą grožinio meno versmėse.“
„O randus išlygina laikas.“
Nuoširdus ačiū visiems: atėjusiems, pasidalijusiems, buvusiems sykiu Miesto bibliotekoje pasitinkant Adolfinos Kerpauskaitės-Varnelienės gyvenimo jubiliejų. Iki susimatymų bibliotekoje – iki skaitymų, kurie mus artina.
Miesto bibliotekos informacija apie renginį bibliotekoje ir parodėlę ,,Iš atminties – Tu visada nešiokis žodį“, mokytoją Adolfiną Varnelienę prisimenant. 2025 10 21
