„Gyvenimo neįmanoma priversti tavęs mylėti. Reikia pačiam mylėti gyvenimą, būtent taip meilė tampa abipusė...“ (Eva Tombak)
Žinoma žurnalistė, buvusi žurnalų „Ieva“ ir „Cosmopolitan“ vyriausioji redaktorė E. Tombak jau seniai neredaguoja moterims skirtų straipsnių apie sėkmę, grožį ir jaunystę. Ji rašo knygas – išėjo jau dešimtoji.
Gegužės 14 d. Telšių Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje vyko naujausios autorės knygos „Nebaigti reikalai: kaip terapinė kultūra klibina tėvų ir vaikų santykius“ sutiktuvės. Pasak rašytojos, „esu iš kartos, kuriai sakė: „Būk gera mergaitė ir netrukdyk“. Bet štai – parašiau knygą, kuri trikdo. Mano karta ravėjo tėvų daržus. Šiandien vaikai eina į terapiją ravėti tėvų.“
Tai knyga apie nutrauktus ryšius, kurie šiandien vadinami išsilaisvinimu. Apie šeimas, kuriose dialogą pakeitė atmetimas, ir tėvus, kurie tapo atpirkimo ožiais.
Knygoje nagrinėjama: kodėl šeimos ryšiai šiandien tokie trapūs; kaip terapinė kalba keičia mūsų požiūrį į tėvus ir šeimos atsakomybes; kur baigiasi saugios ribos ir prasideda atmetimo kultūra.
Viešniai dėkojo bibliotekos direktorė Jolanta Zubienė.
E. Tombak gimė Vilniuje. Studijavo geografiją Vilniaus universiteto Gamtos fakultete, baigė žurnalistiką Vilniaus universitete. Dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijoje, o 1990 m. išleido pirmąjį nepriklausomą žurnalą moterims „Ieva“. Buvo šio žurnalo vyriausioji redaktorė ir leidėja („Ieva“ tuo metu Lietuvos spaudos rinkoje išsiskyrė vakarietišku formatu, kokybišku blizgiu popieriumi ir šiuolaikišku požiūriu į moterims skirtą leidybą), vėliau – lietuviškojo „Cosmopolitan“ vyriausioji redaktorė ir leidėja.
Po dviejų dešimtmečių leidybos pasaulyje Tombakų šeima išvyko į Australiją. Šis gyvenimo etapas Evai tapo posūkiu į jogą, savistabą ir naujas praktikas. Grįžusi į Lietuvą, ji ėmė aktyviai gilintis į jogą, meditaciją, minčių valdymą ir rašymo praktikas. Šiandien veda individualias ir grupines jogos, meditacijos, terapinio bei ekspresyviojo rašymo praktikas.
Savo knygose „Kas liko už kadro“, „Laisvė basomis“, „Laimės piliulės“, „Minčių žvėrynas“, „Atia, suskiai“, „Minčių žvėrynas“, „Atia, kaukės“, „Ar čia kas nors yra?“, „Popietės laikas“ rašytoja dažnai kalba apie vidinius virsmus, savistabą, emocijas, senėjimą, santykius, minčių valdymą ir šiuolaikinės saviugdos kultūros paradoksus. Ji nesiima visažinės mokytojos vaidmens – veikiau kviečia skaitytoją keliauti kartu, tyrinėti savo patirtis ir drąsiau klausti nepatogių klausimų.
