Marcelijui Martinaičiui – 90
,,O pavasarį,
pavasarį –
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka‘‘, – Marcelijus Martinaitis
Taip, taip kasmet – balandžio mėnesį poetas gimė, balandžio mėnesį ir išėjo – ,,O pavasarį‘... visada sugrįžtantis – skaitytojams būtinas. Šis balandis jau ir Poeto devyniasdešimtmetį išskaičiavęs – gražiu laiku, nušvitusiu, su paukščiais, su saule, paminėtinas. ,,Riedėk riedėk, saulele,/ visad smagi ir laiminga/ ir suprantama visiems – / kaip kalba.‘‘ Žodžiai iš Marcelijaus Martinaičio rinkinio ,,Vainikas‘‘. Kaip sako Viktorija Daujotytė, vainikas – vienas iš ,,svarbiųjų jo vaizdinių.‘‘ ,,Prie mitologinių ir tautosakinių jo vaizdinių vainiko.‘‘ Anot paties Martinaičio, ,,esu kilme ir patirtimi pririštas prie nedidelio žemės lopinėlio.‘‘
Sutikime, juk jau ne kartą yra poetas Marcelijus Martinaitis mūsų skaitytas, deklamuotas, paminėtas. Žinoma jau permąstyta, sustota, tylėta – ir vėl į eilėraščius, vėl, dar nors kiek pabūti Marcelijaus Martinaičio erdvėje, prieiti iki ten, kaip paties Poeto sakyta, kur ,,Ten kelių keliai kryžiuosis‘‘... ,,Akių tamsoj, širdies šviesoj‘‘ – ,,Širdis mana – šalis mana‘‘. Svarbu įsibūti – įsiklausyti, išgirsti ir sugrįžti. Kiekvienam, be jokios abejonės, savas, savasties eilėraštis gilus, atpažintas – tai ir dovana, ir Poeto prisiminimas, ir laikas stabtelėjęs. O, kaip lekia jis – regis, užklodamas taip, kad praeitis be atidesnio žvilgsnio nebeįžiūrima. 90 – etis, šventinis jubiliejus – ir skaitytojui atmintis, ir susitikimai. Juk poetas visą savo patirtį, visus savo išgyvenimus paliko mums – skaitantiems. Yra toks Jo įrašas eilėraštyje: ,,Visa tai atsiimdamas,/ perleidžiu poezijos nuosavybėn‘‘ – ,,bus per amžius‘‘. Skaitykime – šiuo metu Miesto bibliotekoje veikia paroda ,,Marcelijus Martinaitis: ,,Mano metai eina per žmones‘‘ – su Poeto 90-ečiu!‘‘. Įsimintini žodžiai, verti gilesnio įsiklausymo: ,, Poezija/ kalba tiems,/kurie/ supranta daugiau,/ negu/ gali jinai pasakyti.‘‘
Parodoje skaitytojų laukia Marcelijaus Martinaičio knygos – iš viso net 12 eilėraščių knygų, poezijos slėpinių knyga ,,Poezijos pinklės‘‘, sudarytojas Antanas Rybelis; ,,Lietuviškos utopijos‘‘, dialogai, pokalbiai, interviu ir straipsniai – tokie rankraščiai... Be abejo, apie katinų meilę ir ištikimybę - ,,Kaip katinai uodega peles gaudo‘‘ – ir žinoma, išminties iš literatūros mokslo apie Marcelijų Martinaitį: V. Daujotytės, K. Urbos, V. Zaborskaitės leidinių. Belieka atsiversti ir stebėti, kas yra, buvo ir bus – galbūt ir iš ,,Vakar ir visados‘‘... O juk ,,Taip mėlyna, tarsi žiūrėtų linksmi žibuokliautojai,/ vis regintys mėlynus miško takus.‘‘ Pavasaris!
Atmintis – ir su Martinaičio eilėraščiais – dainomis: ,,Tu numegzk man, mama, kelią...‘‘, ,,Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj‘‘, ,,Severiutės rauda‘‘ – ir daugelis kitų, kiekvieno ir kiekvienam, pasikartokime. O iki mūsų dienų tokie aiškūs ir atviri, tokie skaudūs tikrovės įvertinimai – jau ir žinant, kas ir kaip, jau ir išlydėjus Poetą – atsisveikinimo, susimąstymo pilni žodžiai iš Marcelijaus Martinaičio eilėraščių apie save:
,,Ir matau save
iš labai toli –
iš senų laikraščių
ar fotografijų.
Ir atrodo man –
lyg mano gyvenimas būtų
man duona,
padėta ant stalo,
o aš iškeliavęs.‘‘
Kaip sako Vanda Zaborskaitė, ,,Marcelijaus Martinaičio poezijoje glūdi intensyvaus atsinaujinimo galia.‘‘ Realu – pavasaris turi jėgų, Kūrėjas – iš jo atėjęs į žemę, išėjęs – taip pat pavasarį. Mes turime unikalią dovaną – poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių stiprybę. Gero skaitymo – atsinaujinimo, nuoširdžių susitikimų su Poetu. Tai ir stabtelėjimai, ir įsižiūrėjimai į save. Su Marcelijaus Martinaičio Jubiliejumi – su gyvenimo pavasariu. Juk, anot Viktorijos Daujotytės, ,,Vieta tampa išskirtine dėl žmogaus įsibuvimo, to, kas statoma, sodinama, kur ir kaip suminami takai, kokiu būdu kuriama ir suvokiama šventumo erdvė, kaip ji ženklinama.‘‘
Miesto bibliotekos žinutė, 2026 m. balandžio 1 d.
