Bibliotekos IV a. iki balandžio 1 d. eksponuojama Liucijos Kaminskienės siuvinėtų darbų paroda „Senolės skrynią atidarius...“
Atverti seną skrynią – tai tarsi atsiversti laiko knygą. Kiekvienas lino gabalėlis, kiekvienas spalvotas dygsnis čia saugo Liucijos rankų šilumą ir Telšių krašto ramybę...
Ši paroda – tai jautrus žvilgsnis į vienos moters gyvenimą per jos rankų darbą. Telšių tautodailininkės Genovaitės Kaminienės išsaugoti tetos Liucijos Kaminskienės siuvinėjimai yra daugiau nei interjero puošmena. Tai – nebylus pasakojimas apie XX a. pradžios moters kasdienybę, kurioje grožis gimdavo po sunkios dienos darbų, degant balanai ar žibalinei lempai.
Nors tiksli Liucijos gimimo data nusimetė laiko vingiuose (tikėtina, kad ji gimė apie 1890–1900 m.), jos palikimas išliko ryškus. Liucija Kaminskienė gyvenimą baigė 1970-aisiais, tačiau jos dvasia tebegyvena kiekviename dygsnyje. Jos darbai – tai tiltas tarp senosios Lietuvos kaimo kultūros ir modernėjančio pasaulio.
Visi parodoje eksponuojami kūriniai atlikti ant natūralaus lino. Tai medžiaga, reikalaujanti pagarbos ir tvirtos rankos. Liucijos darbuose persipina: lietuvių liaudies ornamentikos motyvai, kiekviena gėlė, kiekviena linija išsiuvinėta su ypatingu kruopštumu, būdingu to meto meistrėms. Nepaisant to, kad darbai skaičiuoja ne vieną dešimtmetį, lino tekstūra ir siūlų spalvos išlaikė savo gyvybingumą.
Šių dienų skubančiame pasaulyje ši paroda kviečia sustoti ir pajusti „lėtąjį“ laiką. Tai padėka giminei, išsaugojusiai šį trapų paveldą, ir priminimas mums visiems, jog daiktai, į kuriuos įdėta širdies, yra nemirtingi.
