Apie tai, kas skirta skaitytojui. Arba – tiesiog su spalio pirmąja – ir žvilgsnis į literatūros mokslo darbus, ir stabtelėjimas: 1945 metai – Viktorijos Daujotytės gimtadienio laikas, šiemet – Jos amžiaus šventė
Anot pačios Profesorės, ,,žvelgiu jau į viską lyg iš šono, lyg iš toliau,/ jei per daug įsigalvoju‘‘. Miesto bibliotekos parodoje, skirtoje Kūrėjos, Literatūros Vertintojos gyvenimo jubiliejui atminti, siūlomos knygos pasikartojant ir įsiskaitant: iš viso beveik 20 egzempliorių – tai jos poezijos ir prozos leidinių, autobiografinių tekstų, monografijų, lyrikos teorijos ir literatūros filosofijos įžvalgų. Yra galimybė susitikti su kūrinių kitimu ir kitoniškumu, su autorių skverbimuisi į būties paslaptis. Yra ir 2024 m. išleista Viktorijos Daujotytės knyga ,,Kai rašai, nebijai‘‘ – ,,Atminties knyga, labiau atminties nei prisiminimų.‘‘ ,,Pasiekiu kalbos kultūrą, galiu joje būti. Gal kartais – ir kalbos meną. Kultūros kalba, juolab – meno kalba, visada tik siekiamybė.‘‘ Šioje knygoje yra ir toks sakinys: ,,Žemaitė pirmoji ištarė pamatinę būties formulę: ,,mylėti ir mylimam būti‘‘. Tuopat metu ir Žemaitę pasikartosime, ir jos 1845- uosius gimimo metus, ir – esantį šimtmetį tarp Šių Moterų Kūrėjų. 2019 m. V.Daujotytė parašė ,,Žemaitės gramatiką‘‘.
Su Viktorija Daujotyte susigrąžiname ir Vytauto Mačernio vizijas: ,,Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių‘‘, 2006, ,,Žemės keleiviai‘‘, 2021. Mačernio laikas ir stiprybė, iš esmės, kas neužmiršta. Gilios pajautos ir Daujotytės knygoje ,,Kalnas paskui takas‘‘, 2022, o ,,Baltoj tyloj‘‘, jos eilėraštyje, ir poetas Mačernis paminėtas: ,,baltoj tyloj rogės bėga laukais –/ girdėta, banalu, o giliai –/ jau niekas daugiau, jau niekad,/ išlaikyti, nepaleisti/ jauno Mačernio motyvas,/ rogės sniegynais/ į šiaurę pro Salantus,/ atviri dangaus langai,/ medžiai slenka, praslenka,/ lyg pats gyvenimas‘‘.
Šie metai – ir M. K. Čiurlionio gyvenimo jubiliejiniai – esama ir V. Daujotytės užsiminta apie Čiurlionį knygoje ,,Sofija‘‘, 2016: ,,Grįžti, grįžti į pačią Sofijos ir Konstantino santykių pradžią, į gyvenimo ir kūrybos sampyną, į kamuolį, iš kurio išsivyniojo tas tamprus būties siūlas.‘‘ ,,Yra šaltinis‘‘; M.K.Čiurlionio Dies Irae‘‘ - ,,Tai reiškė užuominą apie M.K. Čiurlionį, apie lyg kokį maitinančios versmės atsivėrimą.‘‘ ,,Šaltinis, yra šaltinis‘‘. ,,Maitinanti versmė sielą tarsi atveria – būk, mąstyk, jausk, kad tuo būdu esi, patirdama tai, ko kitu būdu negalėtum patirti.‘‘
Kaip sako Viktorija Daujotytė: ,,Gyvenimas nesutelpa į mūsų pačių pasirinkimus ir sprendimus‘‘. ,,Tik reikia bent retkarčiais pajusti savyje kad ir skaudų švarumą, ramumą, taikumą.‘‘ Itin ryškūs prigimtinės kultūros kasinėjimai jos knygoje ,,Boružė, ropojanti plentu‘‘, 2013 m.– apie Marcelijų Martinaitį, kur atmintys, žemaičių etninės žymenys, poetinės apeigos ir geros širdies pasidalijimai. Anot autorės, ,,Būtinasis klasikos kelias, jo punktyrai‘‘, pažinimas ir suartėjimo būdai. Tai tik dalis tų, profesorės Viktorijos Daujotytės knygų, ką turime bibliotekoje ir kas padės stabtelėjus pasikartoti ar rasti tai, kas gyva ir veiksminga. Gražios akistatos – ir atminties, skaitant ir įsidėmint Viktorijos Daujotytės žodį, tikrą, iškalbų, iš čia pat.
Miesto biblioteka, 2025 m. rugsėjo 30 d. – pasitinkant spalį
