Apie Žemaitę – su gimtadieniu, su rašytojos 180 – ečiu
,,Aš vidurinė, po Petronėlės, gimusi 1845 – ais gegužės 31 dieną‘‘, – iš rašytojos ,,Autobiografijos‘‘ . ,,Vaikų buvome keturios mergaitės, broliuko nebuvo, tik Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa.‘‘ Pradžių pradžia – Bukantės dvarelyje. O penkerių metų Šateikių dvare laukė vyskupo Motiejaus Valančiaus – gėlių pabarstyti 1850 m. Apie dešimtuosius – į Šėmos dvarelį, pas dėdiną, tėvo brolio Stanislovo žmoną, ir mokslo eiti, ir tarnystės pradžiamokslio. Suprantama, viešėjo ir Telšiuose. Šėmose sulaukė ir 1863 m. sukilimo – itin gyvos ir skaudžios patirtys. Po sukilimo – apie 1864 m., Džiuginėnuose pas Gorskius, santuoka su Laurynu Žymantu, 1865 m., dvidešimtmetė. Ir gyvenimas Julijos Žymantienės – kelionės, pažintis su Povilu Višinskiu Ušnėnuose, ir lemtingi – jau 1895 – ieji, ir rašytojos Žemaitės gimimas; ,,Rudens vakaras‘‘ – pirmasis apsakymas. Visa teisybė apie ,,laimes nutekėjimo‘‘ – sunkaus darbo, nepriteklių, pilkos kasdienybės patyrimai ir siekimas šviesios vilties. Žemaitė – iš Žemaitijos, rašytoja su skarele, išlaikiusi valstiečių moterų pasaulį, išmintinga. Anot rašytojos Bitės, ,,Kaip tu pažįsti žmones, kaip teisingai rodai, kiek jausmo, kiek poezijos!‘‘
„Juoką reikia gaudyti ir laikytis jo, – rašė viename savo laiškų Žemaitė, – skausmas ir neprašomas ateina.“ „Reikia laimę stverti už sprando ir rišti prie savęs“. Esama juoko Žemaitės prozoje, komiškų situacijų ir atlaidaus humoro bei aštresnės satyros.
Žemaitės kūrybos šaltinis buvo gyvasis gyvenimas. Miesto bibliotekoje veikia paroda „Iš Žemaitės kūrybos – kaip ji sakė, ,,kožnas ...priduodat man patiekos“. Kiekvianam – su Rašytojos 180 – uoju gimtadieniu tegul bus surastas savas kūrinys, perskaitytas. Tokiu būdu ir susitikta su Žemaite, tiesiog galbūt atvira akimirka savasties... Per 20 knygų – jos pačios kūrinių, atsiliepimų apie ją, kritikos šaltinių, žodžiu, gyvenimo, nepagražintojo, iki soties. Visur – dėmesys žmogui, klasikės parodyta teisybė. Arba – kritikų užmatyta jos raštuose vis dar gyva esatis – per žmogaus išgyvenimus, moters dalią, šeimos kasdienybę, bendruomenės ryšius. Žmogus ir gamta – neatskiriami nuo Žemaitijos žmogaus.
„Nėra skausmo, kurio mano širdis nebūtų kentėjusi“, – paminėta pačios Žemaitės. V.Daujotytė monografijoje „Žemaitė: gyvenimo gramatika“, 2019 m., rašo: „Pabrėžiamas išskirtinis Žemaitės kalbumas-iškalbumas: prasmė atsiskleidžia kaip kalbos teikiama-leidžiama. Be individualios gramatikos tokios prasmės nėra, ji negali pasirodyti.“ Keletą minčių galima prisiminti ir iš kitų rašytojų pamąstymų – su savasties įžvalga: Adolfas Sprindis – „Atėjo Žemaitė. Ir atėjo į lietuvių literatūrą pobaudžiavinis žemaičių kaimas. Nuogas, ryškus, nepagražintas, nepadailintas. Neišpasakytas rašytojos objektyvumas, gyvenimo tikrovės pažinimas, pastabumas!“ Donatas Sauka primins: „Katrės paveikslu, įkūnijančiu žmoniškumą, aktyvumą, skelbiama veržli gyvenimo tėkmė, nešanti gaivų atsinaujinimą.“ Raimondas Kašauskas – „kai sužinojau, jog jos gyventa Džiuginėnuose, pradėjau vaizduotis ją po tuo ąžuolu. Tie vaizdiniai nepalieka ir dabar.“ Bronius Radzevičius – „visada verta prisiminti Žemaitę – tai neišsemiami kalbos turtai ir lobiai“.
Žinojimas, išmanymas ir paprastumas, atviras pažiūrėjimas į žmogų, į gamtą ir aplinką – ir ne tik, juk viskas iš čia pat! Kiekvieno mūsų dėmesio laukia Žemaitės knygos – iki nustebimų, iki stabtelėjimų, kas buvo ir kas yra dabar. Parodoje esama ir Jos Raštų, išleistų 1914, 1925, 1927, 1929 metais – tai iš vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio kolekcijos. Tai neįtikėtinų patirčių šaltiniai: nuo pavartymo, susipažinimo, iliustracijų apžiūros – iki įdėmaus perskaitymo. Galima paminėti ir tokias, itin meniškai išleistas Žemaitės knygas, kaip 1.,,Rudens vakaras‘‘, dailininkas V. Jurkūnas, 1960, sudėta net 20 apsakymų. 2.,,Žemaitė gyvenime ir kūryboje‘‘, 1956. 3. ,,Petras Kurmelis‘‘, 1976, dailininkas Antanas Kučas. 4. ,,Žemaitė ir Bukantė‘‘ , 2013. Ryškūs leidiniai – albumai.
Atmintis nukelia į 1901 –ųjų metų pavasarį – Žemaitė visam laikui apleidžia kaimą. Nuo 56- ų gyvenimo metų daug kur pabuvos, jau ir po Lietuvos miestus – susipažins su kuriančiomis moterimis, o 1912 m. vasarą – ir Vilniuje. 1916 m. su Bulotomis išvyksta į JAV, rinkti aukų nuo karo nukentėjusiems. 1921 m. , grįžusi į Lietuvą, parašo ,,Autobiografiją‘‘. 1921 m. gruodžio 7 d. Žemaitė miršta, palaidota Marijampolėje.
Ne kartą jos susitikta su J. Jablonskiu – tikru Žemaitės raštų redaktoriumi, mokytoju. Ir pas Žymantus buvę susitikę, kartu skaitę, o rašytoja, gynusi žemaitybes: girdi, taip šneka kaimas. Kas čia blogo? Abu turėjo savo nuomonę. Kartais aštriau replikuodavo mokytojui, net apsibarė... (A.Sprindis, 1978). O laiškuose P. Višinskiui rašiusi: ,,Kritikos arba kokio persergėjimo taipogi prašau.‘‘ D. Sauka(1988) apie Žemaitės kūrybą užrašė ir taip: ,,Kaip plastikos priemonė čia praverčia veiksmažodis judesio, veiksmų grandinės‘‘. ,,Žmogaus būties situacijoje.‘‘ Dialogas ir pokalbis – gero Mums skaitymo, tiesiog pabūti su Žemaitės knyga, grįžti ir pabūti. Išbūti, ir kaip liuosanoriai – toks pamirštas, koks nepakartojamas Jos žodis... Tiesiog – atmintinas iki sulaikymo, ir ne vienas...
Miesto bibliotekos informacija, 2025 m. gegužės 30 d.
Tegul bus šis aprašas – informacija apie esamą parodoje medžiagą ir paskata iš naujo pasiimti Žemaitę, su ja būti ir jos pasaulio kalboje rasti dėl savęs itin gilių teisybės, šviesos, gyvenimo grožio idealų.
Pirmiausia – pačios Žemaitės parašyti kūriniai
I.Leidiniai iš vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio asmeninės bibliotekos:
- Žemaitė. Raštai. II tomas. – 1925. 20 Žemaitės apsakymų, 1902-1910 m. Buvo – tikrai visko nutiko ir praeityje. Kaip Žemaitė sako, „Visaip pasaulėje mainosi: vienas krinta, kitas kyla.“
- III tomas. – A. Bulotos leidimas. – 1927. – 28 vaizdeliai, vaidinys ir 3 komedijos.
- IV tomas. – 1929. – Skelbiama „Autobiografija“, iki Žemaitės gyvenimo 1866 metų. Po šio laikotarpio būsima rašytoja Žemaitė, ištekėjusi už Lauryno Žymanto, išvyko iš Džiuginėnų.
- Raštai – skaitiniai. „Velnio vestuvės, velnio laidotuvės. Bičiuliai“. J. P. Leonų leidimas, 1914.
- 1. Žemaitė ir Bukantė. – 2013. – Žemaitės gyvenimo, veiklos ir kūrybos datos, nuotraukos iš rašytojos gyvenimo.
„Marti“. – 1985. – Apsakymai ir komedija „Trys mylimos“.
Raštai. Apsakymėliai. Pirmas tomas. J. P. Leonų leidimas, 1914. – „Pirmieji mano žingsniai“ – „Autobiografijos“ pradžia.
