K. Praniauskaitės atminimui
2012-05-16
[sigplus] Critical error: Image gallery folder praniauskaites_atminimui is expected to be a path relative to the image base folder specified in the back-end.
Karolina PRANIAUSKAITĖ (1828–1859)
1828 I 18 Padurbinyje netoli Telšių, †1859 V 26 Utenoje; poetė, pirmoji moteris, įėjusi į lietuvių literatūros istoriją.
Mokslinosi namuose, mokytojavo. Neilgą gyvenimą pakirto džiova. Susipažinusi su Antanu Baranausku, įžvelgė jo talentą, padėjo jam įstoti į Varnių kunigų seminariją.
Išvertė J.I. Kraszewskio „Vytuolio raudos“ ištrauką – pasaką apie Eglę žalčių karalienę „Žalčio motė“ (išsp. Lauryno Ivinskio „Kalendoriuje“, 1859). Išleido eiliuotą pasakojimą apie Žemaičių Kalvarijos atlaidus „Festyna Wielkiej Kalwaryi na Żmudzi“ (Didžiosios Kalvarijos Žemaičiuose šventė, 1856), eilėraščių rink. „Piosneczki“ (Dainelės, 1858), poetinis dialogas su Baranausku išsp. Vilniaus literatūriniame žurnale „Teka wileńska“ (1857, 2). Garsėjo improvizacijomis, apie ją, kaip Žemaitijos fenomeną – savamokslę eiliuotoją, rašė ano meto lenkų spauda.
(Regina Mikšytė)
{galerija}praniauskaites_atminimui{/galerija}
Pirmoji lietuvių poetė Karolina Praniauskaitė (1828–1859) buvo susijusi su lenkuojančia bajoriška aplinka. Ji buvo neturtingų bajorų duktė, kilusi iš tuo metu kultūriniu požiūriu aktyvios Žemaitijos. Ir ją, kaip ir kitus žemaičius, veikė vyskupo M. Valančiaus lietuvybę puoselėjančių darbų dvasia, Varnių (nedidelio Žemaitijos miestelio) – kaitriausio tuomet lietuvių tautinės kultūros židinio – dvasia. Taigi K. Praniauskaitė jautė kylančios, atgyjančios lietuvių dvasios įtaką. Savo ruožtu K. Praniauskaitė padarė didelę įtaką poetui A. Baranauskui, ne tik sužadindama jo meilės jausmus ir poetines galias, bet ir kreipdama jauno poeto dėmesį į svarbiausią dalyką – tautiškumą. K. Praniauskaitės literatūrinius interesus labiausiai formavo romantinė lenkų literatūra, susijusi su Lietuva, Vilniumi: A. Mickevičius, J. Kraševskis, V. Sirokomlė. Merginą žavėjo šių poetų kūriniuose poetizuojama Lietuva, jos mitologija, tautosaka. K. Praniauskaitė nejautė kalbos problemos – ji ir pati, laikydama save lietuvių poete, rašė lenkų kalba, kuria kalbėjo iš mažens. Taigi K. Praniauskaitė neabejodama vadino lenkų romantikus Lietuvos dainiais.
{galerija}praniauskaites_atminimui2{/galerija}
K. Praniauskaitės vieta lietuvių poezijos istorijoje būtų buvusi problemiška, jei ji nebūtų į lietuvių kalbą puikiai išvertusi dalies J. Kraševskio poemos „Vitolio rauda“. Tai pirmas šio žymaus lenkų romantiko, daugiausia gyvenusio Vilniuje ir savo kūryboje panaudojusio nemažai lietuvių folkloro bei mitologijos motyvų, vertimas į lietuvių kalbą. K. Praniauskaitės eilėraščiuose jaučiame trapų moteriškumą, subtilią dvasios melancholiją, ilgesį, kurie XX a. pradžioje tarsi atsilieps Šatrijos Raganos kūryboje. Nuo K. Praniauskaitės lietuvių literatūroje pradeda formuotis moteriškumo kontūrai.
(Pagal Viktoriją Daujotytę)