Autorius: Antonio Muñoz Molina

Daugybė žymių rašytojų peno savo kūrybai sėmėsi vaikščiodami miestų gatvėmis ir stebėdami jose kunkuliuojantį gyvenimą. Iš apšnerkštų užkaborių ir spindinčių aikščių surinkę savo epochos nuolaužas, jie sukurdavo kažką naujo, šokiruojančio ir gražaus.

Knygoje „Vienas minioje“ Antonio Muñoz Molina žengia De Quinceyʼio, Baudelaireʼ, Poe, Joyceʼo, Benjamino, Melvilleʼio, Lorcos, Whitmano ir kitų plunksnos virtuozų pramintu taku, nežinomo klajūno rašytojo akimis stebėdamas Paryžiaus, Madrido ir Niujorko megapolių kasdienybę atšiauraus kapitalizmo epochoje.

Šis eksperimentinis romanas – savotiškas koliažas. Vaikščiodamas po miestą rašytojas fiksuoja savo įspūdžius, rikiuoja nugirstų pokalbių nuotrupas, laikraščių antraštes, pardavėjų riksmus, dainelių fragmentus, pastebėtas knygų citatas, taip pat – galingu srautu iš milžiniškų ekranų srūvančias reklamas, kurios iliustruoja visuomenės gyvenimo būdą, įsigalėjusią vartotojišką psichologiją, žmogaus akistatą su nemalonia tikrove. Tuo pat metu autorius meistriškai įpina pasakojimus apie tuose miestuose gyvenusius ir kūrusius rašytojus bei menininkus, atskleidžia menkai žinomas jų gyvenimo detales, paveikusias jų kūrybą ir padėtį visuomenėje.

Visą šią margą literatūrinę mozaiką Antonio Muñoz Molina meistriškai pagardina sodriu humoru, satyra ir sarkazmu. Nors skvarbus autoriaus žvilgsnis aprėpia opiausias šiuolaikinės visuomenės problemas, jo pasakojimas gyvas ir patrauklus, įtraukiantis ir masinantis skaityti be sustojimo – nuo pirmo iki pat paskutinio puslapio.

„Vienas minioje“ – atšiauraus kapitalizmo triukšmo, viską verčiančio prekėmis arba šiukšlėmis (arba abiem iš karto) pasmerkimas, bet tuo pačiu tai ir mūsų pasaulio grožio ir įvairovės, ekologinio ir estetinio prado išryškinimas, rodantis, kad atliekas galima paversti menu, ir suteikiantis galimybę atgimti.