Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešojoje bibliotekoje 2023 m. vasario 9 d., ketvirtadienį, 17 val. – Lietuvos dailininkų sąjungos narės, Meno kūrėjų asociacijos narės, dizainerės, tekstilininkės, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorės ZITOS INČIRAUSKIENĖS kūrybos darbų parodos „Buvimo žymės“ atidarymas. Paroda bus eksponuojama iki kovo 6 d.

Maloniai kviečiame.

***

Zita Inčirauskienė gimė 1951 10 17 Gruzdžiuose, Šiaulių rajone. 1972 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą. 1983 m. baigė Vilniaus dailės institutą (dabar VDA). Gyvena Telšiuose. Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesorė. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Meno kūrėjų asociacijos narė. Kūrybos sritys – tekstilė ir kaligrafija.

https://www.biblioteka.lt/lt/personaliju-paieska/zita-incirauskiene

Kūrybos įvertinimas

Nuo 2000 m. surengta 19 autorinių parodų. Pelnyti svarbesni įvertinimai bei apdovanojimai:

2021 – Lietuvos Respublikos ministerijos padėka už aktyvią kūrybinę ir pedagoginę veiklą;

2021 – paskirta LR kultūros tarybos individuali stipendija;

2020 – paskirta LR kultūros tarybos individuali stipendija;

2019 – Lietuvos Seimo padėka už kultūros bei menų puoselėjimą Žemaitijoje;

2016 – Žemaičio Sidabro ženklelis už Žemaičių kultūrinės tapatybės saugojimą ir kūrybinę saviraišką;

2012 – Lietuvos tekstilės bienalė „Aš mano man“ – diplomas, galerija „Arka“, Vilnius;

2009 – paskirta LR Kultūros ministerijos individuali stipendija;

2001 – tarptautinė tekstilės meno bienalė „Minkštas pasaulis“. M. Žilinsko dailės galerija. Kauno paveikslų galerija. Specialus prizas;

2001 – Respublikinė krikščioniško meno paroda „Gyvenimo šaltinis“. Kauno apskrities biblioteka. I premija.

Per pastaruosius penkerius metus dalyvauta apie penkiasdešimtyje svarbesnių bendrų parodų ir projektų Lietuvoje, Rumunijoje, Rusijoje, Latvijoje, Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Venecijoje (Lietuvos paviljone), Pietų Korėjoje, Dominykoje, Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir t. t.

***

„Šioje ekspozicijoje pateikiama 2011–2019 metais surinktos gausios medžiagos – atspaudų – permąstymas, reinterpretavimas. Tuomet keliaudama po įvairias vietoves, fiksavau įrašus, frotažo technika „nuimdama“ juos nuo įvairiausių, daugiausia lauko poilsiavietėse paliekamų įsiamžinimų. Tai vardai, miestai, miesteliai, datos, meilės prisipažinimai, keiksmai ir t. t., išraižyti ant materijos pačia primityviausia, grubiausia priemone – kišeniniu peiliu, vinimi.

Fiksavau vietovę, laiką, emocinį krūvį... Tie informacija įrantyti stalai, suolai, sienos – tarsi primityvūs socialiniai tinklai, virtualių socialinių tinklų „sienų“ pirmtakai.
Šią sukauptą „gatvinės etnografijos“ medžiagą gretinu su, atrodytų, visiškai skirtingo lauko ir skirtingos kokybės įsiamžinimo kultūra, kurią fiksavau ta pačia frotažo technika. Tai žymių kilmingų asmenybių, fundatorių epitafijos senųjų katedrų grindyse (šv. Mergelės Marijos bazilikoje  Gdanske, šv. Mikalojaus bažnyčioje-muziejuje Niguliste, Taline).

Fiksavau renesansui būdingais šriftais akmens ir marmuro plokštėse iškaltus užrašus: asmenų vardus, titulus, herbus, šlovingus palinkėjimus bei intencijas. Manęs nedomino smulkmeniška biografinių faktų dokumentacija (epigrafika) – koncentravausi į žymenis, signifikantus, dariau epitafijų kopijas, siekdama kompozicinės darnos, paryškindama raidžių formas, herbų siluetus ir pan. Nepaisant skirtingų įsiamžinimo kultūrų dialektikos – tarp sacrum ir profanum, tarp meistrystės ir dažnu atveju destruktyvaus paaugliško veiksmo, tarp estetizuotos, kanonizuotos tradicijos ir spontaniško veiksmo, tarp standartizuoto šrifto ir stichiško braižo  – sunku neįžvelgti bendros šaknies – žmogaus fundamentalaus siekio įsivietint, įsilaikint, palikt bent menkutį pėdsaką po savęs.

Objekto „nuskenavimas“ frotažo technika jo idealiai neatkartoja, vaizdas būna daugiau ar mažiau išplaukęs, kaip ir žmogaus atmintis, kuri tik iš dalies geba atkurti praeities įvykius ar vaizdus.

Parodoje eksponuojami 25 grafikos darbai, atlikti grafitu, tušu, aukso folija.“

Zita Inčirauskienė