Sigitas Geda: „mane stebina tiesa apie Dievo nekintamybę, amžinąjį esimą. Tai padrąsina žmogų“

1943 m. vasario 4 d. – 2008 m. gruodžio 12 d. – poeto Sigito Gedos gyvenimo laikotarpis. Pirmosios knygos – rinkiniai „Pėdos“(1966), „Strazdas“(1967) – sudvasinto kalbėjimo intonacijos, atminties istorija. Išsyk – žemė, kosmosas ir žmogus. Poetas dainuoja apie gyvybę, apie vienumą, neišardomą ryšį. Atmintis – jau kiekviename jo poezijos žodyje – praeitis siejasi su dabarties gyvavaizdžiais. Poeto vaizduotė – pagrindinė kūrybos jėga. Ji ima kalbėti ir kalbėtis, prabyla daiktai ir pavidalai, šneka žmogus ir pasaulis – be paliovos. Anot Sigito Gedos, poezija – kaip kvėpavimas. Miesto bibliotekoje veikia  paroda, skirta Poeto gimimo jubiliejui – „Kas nekintama ir regima – kalbus Sigito Gedos žodis“. Iš viso pateikiama 16 spaudinių: paties autoriaus poezijos rinkiniai ir dienoraščiai, knygos vaikams ir kitų rašto žmonių mintys apie Sigito Gedos gyvenimą, jo kūrybą.

Regis, koks didis pasaulis, o jis visas sutelpa į eilėraštį – tėkmė, bangavimas, nusistebėjimas ir žmogaus žvilgsnis su žmogumi – iki egzistencinių įžvalgų. Be abejo, kiekvienas skaitantys Sigito Gedos poeziją, ras savitą istoriją – tai ir bus nuotykis, kalbėjimasis, tai ir savastis, atsigręžus į Poeto ištartą žodį. Verta stabtelti ir sugrįžti atgal – poezija laukia sugrįžtančiųjų, pastabių akių, atviro pašnekesio, ramaus perėjimo nuo pastebėjimo – į apmąstymus. Sigito Gedos žodis – individualus, pilnas dvasinio tyrumo, muzikalus – iš paties gyvenimo – dėl pažinusio gyvenimą.

Tegul skaitymo intrigai – ir šios eilutės iš atskirų Sigito Gedos eilėraščių – į gyvenimo versmes ir  išgyvenimų srautus: „ – baisu – jeigu – nieko – pasauly/nebūtų – dabar – gi – alsuoja – / gėlė“; „visata – irgi mažytis prologas –/ kur aš grojau – alksnine dūdele –“; „baltai užmiršo, kad jų misijos užduotis apytikriai užkoduota tokiuose žodžiuose, kaip Žemė – Žemyna, Šeima – Šeimyna, Daina – Dainynas, Sesuo – Sesuva, Aš – ašva – ašava – ašvinai – dangiškieji dvyniai – žirgeliai...“; „ – dainavimo – jūra – balta –/ kad – nesibaigtų – jau – niekad –/ su – Niekuo – “ – tokie „Žalio gintaro vėriniai“, 1988 m. Ir – šis tas iš „Skrynelės dvasioms pagauti“, 1998 m.: „Duok man, Dieve, akis,/ kad regėčiau“; „apačioj tegul auga/ geltoni/ lietuvių bijūnai,/ gėlės senovėj/ mylėtos/ Dievo/ ir mano motulės...“; „Visos eilės skiriamos žmogui,/ tačiau viskas/ tartum netyčia,/ Į save tarsi apgręžtam žiūrint.“ „Nebent taip/ galėtume gražiai sugyventi, kaip žmonės,/ dalindamiesi atsiminimais“; „Susitikęs kažkas mus prašnekino,/ ir išgirdome Dievą savy! Aišku, kad seniai Jis iš tikro/ mūsų kūnuos ir sieloj tūno,/ Bet prakalbint kažkas TAI turėjo! –/ žmogų šnekina viskas aplinkui:/ Medžiai kalbina, žolės ir saulės.../ Bet kažkas, DAR kažkas turi būti,/ Neapčiuopiamas BALSO sidabre!“

Tegul kiekviena skaitymo minutė – ir atsitokėjimas, anot poeto Sigito Gedos. Taip sujudinsime ne tik savo gyvenimo versmes, bet ir Poeto gyvenimo Šventėje pabūsime – susitikę... Prasmingų Jums atradimų – išgyvenimo džiaugsmui ir dienos šviesumui!

                 Paroda Telšių miesto bibliotekoje Nr.2 veiks iki š. m. vasario 21 d.