Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešoji biblioteka



daiktu bibl

krastieciu galerija su ep

Kraštiečių galerija

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas

Skaitytojui

Jaunimo literatūrinių kūrinių konkursas

7kalva


 

Naujienų archyvas

Darbuotojo meniu

JONAS AVYŽIUS IR JO KŪRINIŲ REALYBĖ

Avyzius 1

Jonas Avyžius

(1922 m. gegužės 16 d. – 1999 m. liepos 7 d.)

Įsimintini rašytojo Jono Avyžiaus romanai – epinės drobės ir Lietuvos tragiški  išgyvenimai, opios problemos, ir tautos sąžinės bei teisingumo jausmas. Rašytojo 100-etis ir jo kūrinių skaitymas, permąstymas iš naujo, kas ir kaip buvo, kodėl taip. Kaip tai iš esmės keitė žmogų ir jo aplinką, jo santykį su pasauliu. Didelis autoriaus romanų kraitis, smalsus vaikų žvilgsnis – pasakos ir ne tik jos, pilnos išgyvenimų ir darnos su gyvenimu. Visa jo kūryba – egzistavimo teisė, mažos tautos individo laisvė, apskritai žmogaus išlikimo žmogumi problema. Anot Renatos Šerelytės, „Būti žmogaus, o ne ideologijos pusėje“.

Rašytojo šimtmečiui – paroda ir citatos iš jo romanų. Beje, juos prisiminus, galima ir išvardinti: nuo „Pirmųjų vagų“, 1948 m. –  iki „Degimai“, 1982 m., o po rašytojo mirties išleisti ne visai užbaigti romanai „Ir išmuš tavo valanda“, 2002 m., „Viskas praeina“, 2003 m. – su „avyžiškos prozos“ jėga ir skoniu, kaip sako Danielius Mušinskas, – „sodriais realistiškais vaizdais piešiamas realus gyvenimas, prieš akis iškyla raiškūs veikėjų paveikslai bei charakteriai, drąsiai atskleidžiamos „didžių“ vyrų karjeristinės užmačios.“ Žinoma, pamename ir „Į stiklo kalną“ ar „Kaimą kryžkelėje“, „Sodybų tuštėjimo metą“ ar „Chameleono spalvas“ – įtaigūs psichologiniai kūriniai, tikro gyvenimo atspindys. Ir tokia įtaigi Renatos Šerelytės mintis: „J. Avyžius ir jo romanas tai patvirtina – kaip ryškus pavyzdys, rodantis kokiu sudėtingu laiku gyventa ir kurta.“ Pasak Elenos Bukelienės, Jonas Avyžius „kone vienintelis sovietmečio laikų literatūroje kūrė savo laikų epą“. Ir citatos – su pamąstymu, pasak paties rašytojo Jono Avyžiaus, kai „širdis plačiai atsivėrė“: 1.„žmogaus  išvaizda nieko neverta, jeigu jos nepateisina dvasinės vertybės – darbštumas, išmintis, aukšti polėkiai, na, materialinės vertybės, kurias sukaupia minėtos vidinio grožio savybės.“ 2.„Viską, ką mes galime padaryti, tai stengtis išlikti dorais, kiek įmanoma susidėjusiomis aplinkybėmis“. 3.„Bet ko norėti iš svetimo, jeigu savam tesu daiktas, kurio pasisiekia tik prireikus.“ 4.„uždaras trikampis, tartum kalėjimo kiemas, neturint poilsio dienos, kurios išsiilgsti žmogus ne tiek iš nuovargio, kiek trokšdamas ištrūkti iš pilkos kasdienybės gniaužtų, kad atsigautų siela.“ 5.„Ne ką išmanė, tačiau iki šiol negali užmiršti ten atvaizduoto, tartum jo paties gyvento  gyvenimo, susivijusio į be galo margą prisiminimų pynę, kurioje viskas brangu, sava.“ 6.„Vargšai žmonės, kurie dėl tų blizgučių turi sėdėti prezidiumuose, p nėra sėdėję ant pašarų uorės, kada visas kūnas maloniai apsvaigęs, širdis prisipildžiusi tokio gerumo, kad, regis, visą dievo pasaulį išbučiuotum, apipiltum dovanomis, pažadais, gerais žodžiais“.

Ir būkime, ir prieikime – knygos laukia, atminkime rašytojo Jono Avyžiaus kūrybą. Būkime, „Kol tebešviečia toji akimirkos šviesa – –  –“, kaip sako rašytojas, –  žmogus su žmogumi.

Miesto bibliotekos informacija gegužė.

 

Avyzius 1 Avyzius 2

 
Savanoris bibliotekoje