Granausko Granausko Skirta rašytojo gyvenimo 85 – mečiui: 1939 – 2014 metai

Romualdas Granauskas: ,,Gyvenimas yra tai, ko negali užrašyti, ką gali tiktai gyventi.‘‘

Yra kritikų sakoma, jog Granauskas – arčiausiai nesamo, bet amžinai besiilgimo lietuviško epo priartėjęs prozininkas.

O gal tiesiog, anot paties rašytojo, ,,tame tikrajame dabar, tėra tyla, girios mirgėjimas, vanduo šukėje ir viena tavo ranka, kurioje tą šukę laikai‘‘... Tie žodžiai iš Romualdo Granausko apysakos ,,Jaučio aukojimas‘‘, 1975 m. – kaip sako Viktorija Daujotytė, ,,Jaučio aukojimas‘‘ ir ,,Gyvenimas po klevu‘‘, ,,yra lietuvių apysakos viršūnės‘‘. Šie metai – rašytojo gyvenimo aštuoniasdešimt penktųjų gyvenimo metinių atmintys – perskaitymai ir esaties pasikartojimas. Arba – Sutvirtinimai, Įžengimai, Priartėjimai – V. Daujotytės mintys knygoje ,,Granas: įtrūkusi tikrovė‘‘, 2017, patirkime tai.

Miesto bibliotekos parodoje – su rašytojo Romualdo Granausko knygomis – ir kūrybos apžvalga, ir pašnekesiai, ir garsiai perskaitomos kūrinių vietos, įsimintino, širdin suėjusio išgyvenimo apjungimas, stabtelėjimas, įtikėjimas ta šviesa, kuri sklinda į kiekvieną gyvą būtybę. Iš viso pateikiama  13 paties autoriaus parašytų knygų ir keletą kritikų atsiminimų. Tai toks žiūrėjimas į tai, kas niekaip negali būti pamiršta, nes itin malonu nuo tų didžiųjų Granausko žodžių, vedančių į savastį. Dabar toks laikas, kada galime atsidėkoti Rašytojui už jo kūrybą – už palikimą, skaitydami ir apmąstydami turime progą būti su juo – pagerbti atmindami. Romualdas Granauskas žemaitis, kalba, ką žino ir atsimena – nepalieka be atsako. Beje, kaip teigia Viktorija Daujotytė, ,,Esmingai kalbėti apie Granausko ir jo kūrybos būdą reiktų pradėti nuo Simono Daukanto, nuo jo ,,Būdo...‘‘. Ir nuo tos gilumos, dar net ne istorinės, dar mitinės, pasakotos taip, lyg girdėtos, o iš tiesų visada žinotos. Granauskas turėjo tą žinojimą savyje, buvo prigimęs. Galėjo pasakoti, perkurti, prikurti. Mitologizuoti. Juto amžinąjį laiką – ir tai, kas buvo atsitikę su juo pačiu‘‘. ,,Rašyto iš to geidimo. Kad būtų buvę‘‘(2017,p.10).

Paatviraukime – tiesiog pasekime, kas įsimintina iš Romualdo Granausko žodžių, kuriuos jis apmąstė, paleido į laisvę, sudėdamas visą vidinę atsakomybę – tegul kalba jo kūrinių ištraukos, tegul suteikia mums energijos. Dalyvaukime rašytojo tikrovėje ir būkime savimi – pajuskime savo kultūros tradiciją per kalbą, laiką, detales,  aplinką, juk rašytojas pajudino pačius buvimo pagrindus. ,,Duonos valgytojai‘‘: ,,Duona – tai sūnai, dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, apšarmoję rąstų vežimai iš miško, noras ilgai ir teisingai gyventi; pienas – jų dukterys, tvartai, švarus rankšluostis pas šulinį, baltas laukiantis veidas už kreivo stiklo, troškimas gražiai ir ramiai numirti.‘‘ ,,Su peteliške ant lūpų‘‘: ,,Tėvas buvo nusipelnęs ramybės ir taip. Teisingu, ilgu gyvenimu, tokiu paprastu ir aiškiu, jog kartais net nejauku darydavosi, kad galima taip paprastai gyventi tiek nedaug teužimant pasaulyje vietos.‘‘ Ir visur kitur – žmogaus dvasios istorija... Taip, čia vėl norisi įsprausti mintį iš Viktorijos Daujotytės raštų: ,,dvasia nenuslopinama, o atvirkščiai – su didele vidine energija imasi atkurdinti tą žmogaus pasaulį, kuris nebegali pasirodyti niekaip kitaip, kaip tik iš naujo sukuriamas: iš akmens arba iš kalbos‘‘. R. Granausko kūriniuose akmuo yra gyvas, galintis augti – šventas akmuo. ,,Krūpsintys akmenys, akmenų krūpsėjimas – rodos, tai ir yra aukščiausia pagava Granausko akmenuotėse; krūpsintys yra daugiau nei gyvi, dalyvaujantys būties ritmuose, atsiliepiantys nerimu, baime, siaubu,  –  sunkiausiomis būties formomis, išjudinančiomis pačius buvimo pamatus‘‘(V. Daujotytė, 2017, p.77).

Be jokios abejonės, gyvenimas su Romualdo Granausko knygomis – tai nepakartojimas nuotykis. Beje, tokius žodžius pasakė vienas iš šių dienų trisdešimtmetis skaitytojas, anot jo ,,nieko stipresnio iš lietuvių prozos nebuvau skaitęs – tiesiog tobula...‘‘ Tegul kiekvienas, pasibeldęs į rašytojo Romualdo Granausko pasaulį, pasijaučia taip, kaip galima iš tiesų tvirčiausiai pasijusti: mes skaitome, žinome, atmename ir turime tvirtybę – tiesiog gyvename savo gyvenimą. Gero skaitymo. Šį pavasarį švęskime rašytojo Romualdo Granausko gyvenimo jubiliejų su jo knyga.

Miesto bibliotekos informacija, 2024, balandis.