Sniegas už lango, tačiau Telšių viešojoje bibliotekoje kovo 1 d. tikras pavasaris: renginyje skamba juokas, visi šypsosi ir įdėmiai klausosi docento, humanitarinių mokslų daktaro Juozo Pabrėžos, kuris pristatė vieną svarbiausių savo darbų – mo­nog­ra­fi­ją „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“. Kalbininkas teigia, kad žemaičiai turi savo kalbą su visais požymiais. Tam reikia keturių savitų kalbos sudedamųjų dalių: fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos. Manoma, kad ryškus kalbų skirtumas su lietuviais buvo dar septintame amžiuje. Vėliau lietuviai ir žemaičiai vis lengviau susikalbėdavo. Kalbininkas nereikalauja atsisakyti žodžio „tarmė“, kai turime omeny visą Lietuvą, tačiau jei gilinamės į žemaičius, profesionaliau būtų vartoti žodį „kalba“. Docentas priminė, kad prieš penkerius metus Lietuvoje buvo tikrinamos visos tarmės ir jų gyvybingumas. Šiandien J.Pabrėža gali drąsiai pareikšti, kad žemaičių kalba tikrai yra gyva ir stipri, o jos prestižas yra augantis: „Tarp jaunosios kartos atstovų žemaičių kalbos prestižas yra aukštesnis nei viduriniosios. Kalbininkas patikslina, kad nebūtų jokių interpretacijų: „Žemaičiai nori gyventi ir būti stiprūs Lietuvoje. Žemaitija yra ne kita valstybė, o vienas Lietuvos išskirtinumų“.
Nuotraukos Vidos Urnikienės