Sausio 26 dieną muziejininkui, archeologui V. Valatkai (1927–1977) būtų sukakę 95-eri. Turbūt taikliausiai šiai progai tiktų poeto Marcelijaus Martinaičio žodžiai: „Gyvybės apšviestas pasitinku gyvenimą pažindamas“. Regis, jie kaip tik nusako itin unikalaus žmogaus, pasišventusio išsaugoti, kas taip stipriai išnyksta iš mūsų pasaulio, tyrinėti ir užrašyti tai, kas slypi žemėje, bet turi išskirtinę istorinę, etnografinę, nebesikartojančią mūsų protėvių gyvenimo tiesą, ką būtina išsaugoti ateinančioms kartoms.

Miesto bibliotekoje (Masčio g.) veikia paroda „Atmintis iš muziejininko Vito Valatkos gyvenimo“. Eksponuojamos paties V. Valatkos parašytos dvi knygos „Žemaičių žemės tyrinėjimai“ (išleistos 2004, 2006 m.), straipsniai, aštuonios knygos iš vyr. bibliotekininko Gedimino Petrulio asmeninės kolekcijos – dovana, gauta su muziejininko V. Valatkos parašu iš jo paties asmeninės bibliotekos. Tai poetų Butkų Juzės ir Antano Gelbudos eilėraščiai, Stasio Šakelės-Puišio 1924 m. „Lotynų-lietuvių kalbos žodynas“, 1928 m. „Vilniaus meno mokyklos veikla 1793–1831 m.“, kitos žymaus muziejininko saugotos knygos. Kiekvienas skaitytojas gali pavartyti ir 1971 m. išleistą V. Valatkos „Telšių kraštotyros muziejus“ – galbūt ne vienas tikrai rastume šią knygą savo namuose: būtų ką prisiminti, apie ką pasikalbėti. Beje, tais pačiais metais V. Valatkos dėka Telšiuose vyko ir pirmasis poeto Vytauto Mačernio jubiliejinis paminėjimas.

Visa, kas daroma vardan kitų, išlieka. Gerų prisiminimų ir sugrįžimo – tegul knyga kalba ir jungia, artina, veda savasties keliu.