ŠATRĖJĖ

Ka ožlėpau ont tuo kalna,

moni apguobė dongos,

priartiejės sava gruožībė.

Bovau lėngva – ruoduos, pašuoksio

ėr lieksio vėrš laukūm, kalvūm,

guoju, opiu, žmuoniūm gīvenėmu…

Nospīrosi varga kap klumpius,

palēdosi plaukus, nersio

i dėdėlė džiaugsma pėlnatvė.

Mosiet, tēp priš tūkstontius metu

vėrš tuo kalna lakiuojė raganas.

DŽERVIENĖ TEKLĖ

„Žemaičių žemė“, 2022 m., Nr. 10