Romualdas Lankauskas: „Gražioji Žemaitija buvo ir liko mano širdy“

1932-2020 metai – gerai žinomo prozininko Romualdo Lankausko gyvenimo metai. Jo parašyta kone 40 kūrinių ir išversta iš kitų kalbų, sukurta abstrakčiosios tapybos darbų, gilintasi į mūsų istorijos etapus – parodytas žmogus su savo praradimais ir siekiais, keltos egzistencinės problemos. Visa tai – ir dar daugiau galima aptikti rašytojo, žemaičio, menininko kūryboje, kuriam rūpėjo žodis, kuris nebuvo abejingas savo laikmečiui. Juk „Žodžio menas, – pasak autoriaus, – yra vienas iš sunkiausių ir sudėtingiausių pasaulyje.“ „Plungėje bebaigiant vidurinę mokyklą, buvau literatūros apžavėtas ir nuo to laiko su ja nebesiskyriau“(2001).

Miesto bibliotekoje veikia paroda, skirta rašytojo Romualdo Lankausko atminčiai – ir dialogui su jo knygomis. Iš vienos kitos knygos – ir prisiminimui, kas autoriaus pasakyta. Pirmieji rašytojo kūriniai pasirodė 1960 m., Miesto bibliotekos parodoje yra 1968 metų leidinys – „Pilka šviesa“, novelės apie gyvenimą, jūrą ir žmones, kurie pakyla, norėdami pažvelgti... Pavyzdžiui, iš 18 parodoje eksponuojamų knygų, tikrai dėmesį traukia paties autoriaus tapybos darbais apipavidalintosios. Taigi – keletas sakinių trims iš jo knygų: 1. „Dar viena diena“/novelės, 1982. 2.„Išvyka prieš sutemas. Padegimas“/ romanas, 2002. Ir citata: „mieli ar nejaukūs – namai yra namai!“.3. „Vidurnakčio laikrodis“/romanas, 2012. Svarbiausias veikėjas – laikas, kuris sieja buvusį, esamą iš dalies ir būsimą metą. „Kiekvieno kalba apie tai, dėl ko jam skauda“, „sapnai – toks daiktas, kad jų niekada vienokių ar kitokių neužsisakysi. Jie mus, bet ne mes juos, pasirenkam.“

Romualdas Lankauskas sukūrė knygų ir vaikams – viena iš jų „Kelionė aitvaru anapus didžiojo miško“, apsakymai, 1987. Rinkinyje 8 pasakojimai apie plėšikus, žuveles ir laivus, atsitikimus, karalystę ir kelionę, kuri palydėta lyriška gaida. Personažai gana realistiški, o jų poelgiai komiški. Tiesą sakant, autorius mėgsta lakoniškus reginius ir nutylėjimus, pauzes, prieštaravimus. Anot jo paties, „Šituo galit neabejoti“, – toks ir paskutinis, knygos „Kelionė aitvaru anapus didelio miško“, sakinys.

Va šitaip ir dialogas užsimegs, ir knyga, persmelkta rašytojo išmone, apsilieps. Ir kitoniškai, kaip sako Romualdas Lankauskas. – „Žemaitiškumas – tai pirmiausia neabejotinas kitoniškumas.“

Miesto bibliotekos informacija, balandis